• Titulinis
  • Naujienos
  • Jurgitos Treinytės (Jorės) skutinėtų margučių paroda „MARGUTIS – PAVASARIO SUKUTIS“

Jurgitos Treinytės (Jorės) skutinėtų margučių paroda „MARGUTIS – PAVASARIO SUKUTIS“

 

Tradicinių amatų meistrės, tautodailininkės jorės Jurgitos Treinytės paroda „MARGUTIS – PAVASARIO SUKUTIS“, kurioje autorė dalinasi paslaptimis, nepakartojamais raštais, unikaliais siužetais ir net tolimas Senosios Europos šalis siekiančia istorija.

Paroda skirta archeologės prof. M. Gimbutienės metams paminėti.

Jurgita Treinytė (Jorė)

„Skaitydama M. Gimbutienės tekstus, klausydama pranešimų apie jos mokslo darbus, meilę Lietuvai rinkau medžiagą margučių raštams. Margučio temą pasirinkau dėl Profesorės Deivės Paukštės priskyrimo Senosios Europos laiko religijai. Pirmuose šaltinuose randama, kad mirusių kūnus ekshumuodavo – t.y. atiduodavo sulesti grifams. Likusius kaulus sunešdavo į olos šventvietę, kurioje po mirties Žemei paėmus kaulus vykdavo cikliškas atgimimo procesas. Deivė Paukštė yra susijusi su vandens paukščiais. Senojo pasaulio sukūrimo mito Antimi. Vėliau tolstant nuo vandens jos funkcijas perėmė naminiai paukščiai – pirmiausia vištos.  Senojoje Europoje grįžtantys pavasarį paukščiai , kaip ir dabar, parnešdavo pavasarį. Pirmieji kiaušiniai – stiprybės, maisto šaltinis po atšiaurios žiemos išgyvenusiems žmonėms. Deivė Paukštė susijusi su gausa, gimimu, vaisingumu, pilnatve ir ciklui apsisukus – su mirtimi. Šias jos funkcijas lietuvių pasakose išlaikiusios laimos ar laumės ir mirties deivė – Giltinė.

Antrasis stiprus sluoksnis Lietuvos ir gretimose teritorijose buvo karingųjų indoeuropiečių, galėjusių greitai keliauti dėl prijaukintų žirgų, stačiusių piliakalnius ir pilkapius.

Šiuo metu daugiau nei prieš 600 m. atėjo krikščionybė. Visos trys kultūros įsirašiusios mūsų šių dienų būtyje. Tik kai kurių dalykų likę mažos skeveldros, atgarsiai, kuriuos mokslininkai bando rekonstruoti.

Pati M. Gimbutienė labai mėgo dažyti margučius, ypač būdama Lietuvoje savo artimų draugų, giminių būryje. Rinkdavosi vašką ir kai kiti piešdavo gėlytes ir saulutes, ji nupiešdavo ir rupūžę ant margučio. Kitiems kraipant nesutinkant ir kraipant galvas, sakydavo, kad pavykusi ir tuo margučiu džiaugdavosi.

Savo margučius skutinėjau raštus rinkdama iš prof. M. Gimbutienės knygų, kitų lietuvių liaudies meno šaltinių: skrynių, prieverpsčių ir kt.,  yra ir mano kūrybos. Nes mes gyvendami savo kultūros lobynuose savaime kalbame, mąstome, piešiame iš vidaus kylančiais simboliais, ženklais, savitu ritmo ir dermės pajautimu“.