Galinis Vytautas

CITATA.

Apie savo gimtinę autobiografijoje (žr. knygą „Tarybų Lietuvos rašytojai“, 1989) V. Galinis rašė : „Mano gimtinės apylinkėse nėra nei didesnių upių, nei ežerų, tik kaimo pakraščiu sruvena Lomenos upelis, kuriame, kiek prisimenu, retai kada būdavo vandens aukščiau kelių. Ir vis dėlto tai labai mielas kraštas – kalneliais ir kloniais išvagotas, žaliom sodybų kepurėm pasipuošęs, kiek tolėliau melsvuojančios  miškų juostos apsuptas.“

BIOGRAFIJA. Vytautas Galinis (1924 m. kovo 9 d. Miežonys, Kaišiadorių valsčius – 1999 m. kovo 12 d. Nemenčinė, palaidotas Vilniuje) – Lietuvos literatūros tyrinėtojas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. V. Galinis baigė Kaišiadorių gimnaziją, 1947 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantūrą (jis buvo vienas pirmųjų pastarojo instituto darbuotojų). 1950–1992 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), 1976–1984 m. Vilniaus universiteto dėstytojas. Nuo 1982 m. profesorius. 1955 m. priimtas į Rašytojų sąjungą.

KŪRYBA. Parašė studijų, kritikos straipsnių, mokyklinių lietuvių literatūros vadovėlių. Parengė poezijos rinktinių. 1955 m. priimtas į Rašytojų sąjungą. Išleido literatūros istoriografijos ir kritikos knygas „Petro Cvirkos apsakymai“ (1954), „Antanas Venclova“ (1958), „Literatūra, dabartis, žmogus“ (1966), „Naujos kryptys lietuvių literatūroje“ (1974). Už lietuvių literatūros istorijos tyrinėjimus ir kritikos straipsnių knygą „Šaknys ir atžalos“ (1984). V. Galinis apdovanotas 1969 m. ir 1985 m. respublikinėmis premijomis. Parengė spaudai J. Tysliavos, K. Binkio, H. Radausko ir kitų praeities rašytojų kūrybos leidimų. Kartu su kitais mokslininkais parašė keturtomę ir dvitomę „Lietuvių literatūros istoriją“ (1958-1968 m. ir 1979-1982 m.), taip pat „Literatūros teorijos apybraižą“ (1982).

ŠALTINIAI.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Galinis_(1924)

Grįžti į sąrašą