2016 – 2017 m. restauruoti Mickevičianos kolekcijos leidiniai

Moderniai Lietuvos valstybei labai reikėjo išmintingų ir drąsių žmonių, naujoviškų ir rizikingų sprendimų. Šaliai trūko profesionalų, todėl jos kūrėjų gretas 1918–1940 m. papildė nemažai mokslininkų, medikų, architektų, kariškių ir kitų sričių profesionalų iš užsienio. Kai kurie iš jų Lietuvoje atliko epizodinį vaidmenį, kiti pasiliko ilgiau, darniai įsiliedami į šalies gyvenimą. Daugelis jų buvo susiję su 1922 m. Kaune įkurtu Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitetu. Būtent akademinėje erdvėje su modernėjančios šalies jaunimu jie dalijosi savo žiniomis, patirtimi ir įžvalgomis. Jie statė šalį, kūrė teisę, plėtojo mokslą, pažino gamtą, tyrinėjo kalbą, pasakojo istoriją, gydė žmones, mokė kalbų, saugojo knygas ir net mokė skraidyti.Jie buvo įvairių sričių specialistai, palikę pėdsaką mūsų kultūroje ir moksle.

Ką išgirstume, jeigu šie žmonės prabiltų iš praeities? Gaila, bet dabar jau sunku atsekti, kokiais balsais jie kalbėjo, kaip tarė lietuviškus žodžius, kokias formuluotes atsinešdavo iš gimtosios kalbos. Įdomu, kad dėstytojai, atvykę dirbti universitete, įsipareigodavo išmokti lietuvių kalbą ir ja dėstyti savo kursus. Išliko pasakojimų, kad iš profesorių greičiausiai lietuvių kalbą išmokęs istorikas Levas Karsavinas, neblogai ją mokėjęs ir filosofas Vosylius Sezemanas. Šveicaras filologas Franzas Brenderis lietuvių kalbą mokėjęs gerai, tik nesugebėdavęs tinkamai ištarti ilgųjų ir trumpųjų balsių, o jo tautiečiui Juozui Eretui nesisekę ištarti kietojo „l“.

Šie pirmuoju asmeniu parašyti pasakojimai yra archyviniais dokumentais ir biografinėmis knygomis paremta išmonė. Norime, kad jie padėtų geriau pažinti užsienio profesionalus ir papasakotų, kaip ir kuo jie gyveno, nusprendę savo likimus susieti su jauna Lietuvos Respublika.