Danutė Grigaliūnienė: „Vadinu save keliaujančia paukšte“

Sparnų neturiu, todėl einu ir einu. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Karo meto vaikams ne visiems buvo lemta turėti pastovius namus. Aš iki šešerių metų augau pas savo dziedulius  gražiame Dzūkijos kaime Alytaus rajone. Kai atėjo laikas mokytis, mama pasiėmė mane į Vilnių. Tėtis tuo metu jau kalėjo Vorkutos lageryje. Vilniuje baigiau vidurinę mokyklą, Vilniaus Valstybinį Pedagoginį institutą. Vilniuje mokytojavau iki 1995-ųjų metų. Pūtė stiprūs nauji istoriniai vėjai. Aš atsidūriau vyro tėviškėje – Eitekonių  kaime Kaišiadorių rajone. Čia mokiausi ūkininkauti. Sunkiai sekėsi, bet labai stengiausi. Mokiausi iš knygų, agronomo, veterinarijos gydytojo, kaimynų… Kartą einu pas kaimynę patarimo. Jų sode, prie didelio seno serbentų krūmo, tupi mergaičiukė – smalsi pirmokėlė. Ji pirštuku parodo, kad tylėčiau ir pritūpčiau šalia. Pritūpiau.

–Vėjas pelės namelį su vaikučiais supa, lopšinę ūkia. Girdit?… Pelė mama išbėgo maisto ieškoti.

Pelės susuktame namelyje plonais balseliais cypavo peliukai. Virš sodo ir mūsų galvų ūkavo vėjas. Tupėjome abi prie krūmo. Buvo gera.

Nuo tos dienos vis dažniau vakarais palinkdavau prie balto popieriaus stalo, užrašinėdavau mažus, bet didelius gyvenimo stebuklus.

Danutė Grigaliūnienė

 

Knygos vaikams

Knygos suaugusiems

Straipsniai

Grįžti į sąrašą