Be kategorijos

„Kas galėjo pamanyti, kad tos jau aptrupinėjusios, laiko valiai paliktos langinės bus išvalytos, iščiustintos, užglaistytos, kad Antanas Bernatonis, biomedicinos moklų daktaras ant tų langinių nutapys be galo spalvingus, žmogaus dvasią sušildančius paveikslus. Ant kiekvienos medinės langinės nutapyta po keturis paveikslus – po du kiekvienoje pusėje. Prie uždarų langinių su šviesą atspindinčiais šventųjų paveikslais visi žvilgsniai krypsta palaiminga kryptimi – Dievopi“ (Jonas Laurinavičius).

Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariui Antanui Bernatoniui tapyba ilgą laiką buvo tik laisvalaikio užsiėmimas. Veterinarinės medicinos mokslai, pedagoginis darbas, vadovavimas „Verpetos“ ir „Kupolės“ ansambliams nepalikdavo daug laiko. Kai šie darbai buvo padėti į šalį, Antanas Bernatonis grįžo prie ankstesnio pomėgio – tapybos. Sielon įsismelkęs liaudies muzikos skambesys, senoji lietuvių pasaulėjauta neišvengiamai darė įtaką netradicinės raiškos kūrybai – prikelti naujam gyvenimui senas, jau nebenaudojamas sodybų langines. Jų medienos faktūra gražiai dera su sakralinės tematikos kompozicijomis. Ant langinių ištapyti bibliniai personažai, evangelinės scenos, pamėgti šventieji: šv. Juozapas, šv. Izidorius, šv. Jonas Nepomukas, šv. Jurgis ir kt.

Pasak autoriaus jis yra užsikrėtęs senų langinių rinkimo ir gelbėjimo dvasia. Ieškojo jų apleistose sodybose, senuose pastatuose.

„Esu kaip langinių gydytojas, gelbėtojas, o gelbėdamas nuo sunykimo pats užsikrėčiau langinių rinkimo ir tapymo aistra – esu kaip ligonis“, – taip apie save ir tapytų langinių parodą sako Antanas Bernatonis, kuris iš skirtingų Lietuvos regionų surinktas langinines pradėjo tapyti 2013 metais.

„Kartą Dzūkijoje vaikščiojau aplink seną namą. Langai išdaužyti, langinės nukritusios. Vieną jų pakėliau, atrėmiau į sieną, o po kurio laiko sugalvojau pasiimti. Medienos faktūra buvo tokia graži, kad pati diktavo, ką turėčiau tapyti – Mariją su aureole. Po pirmosios netrukus namuose atsirado ir daugiau tų langinių. Kai kurios jau buvo virtusios šunų būdomis, vištų užtvarais, paršelių gardais, radau ir partizanų laikais sušaudytų. Tokias langines nugrandai, nušveiti – ir tinkamos“ (iš Antano Bernatonio prisiminimų).