TARPTAUTINĖ RAŠYTOJŲ DIENA!

Kviečiame skaityti knygas apie rašytojus, jų kūrybą.

 

Sako, kad jis mėgo gerus daiktus, gerus gėrimus, gerus kvepalus, mėgo logiką, mirusių rašytojų draugiją ir bliuzą. Tokį jį prisimena draugai, nors patys kalba, kad draugų jis neturėjo ir kad vargu ar įmanoma atkurti autentišką draugo portretą:
iš pradžių trukdo per plonas laiko sluoksnis, skiriantis nuo draugo netekties, paskui – per storas metų klodas, skiriantis nuo draugo gyvenimo.
Todėl ši knyga apie Ričardą Gavelį neišvengiamai primena džiazo improvizaciją, kurioje nėra solisto, bet yra bliuzo kvadratas: atsiminimai apie jį, nespausdinti jo užrašai ir laiškai, rinktinė jo publicistika ir jo kūrybos analizė. Ir pagrindinė tema: asmenybės, jos likimo ir kūrybos refleksija.

 

Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – įspūdingiausia figūra XX a. pradžios lietuvių literatūroje. Žmogus legenda, rašytojas, publicistas ir kunigas, savojo laiko didžiausias moralinis autoritetas, tautos atgimimo skelbėjas ir „deimančiukų ieškotojas“. Jo kūryba lig šiol leidžiama, skaitoma, analizuodama. Tačiau amžininkų atsiminimų rinkinio apie šią įdomią ir spalvingą asmenybę lig šiol nebuvo, nors jau praėjo 140 metų nuo Vaižganto gimimo ir bemaž 80 metų nuo mirties.

Ši knyga – pirmas toks didelis prisiminimų apie Vaižgantą telkinys. Originalųjį klasiką čia prisimena paprasti kaimo žmonės, rašytojo ir kunigo artimieji, su juo bendravusieji kultūros žmonės, daugybė garsių rašytojų. Taip pat spausdinama Vaižganto laiškų ir laiškų jam, oficialių jo kaip kunigo raštų, kitos archyvuose sukauptos medžiagos, vertingos, pirmą kartą publikuojamos ikonografijos.

 

 

Alberto Zalatoriaus nebaigtoje monografijoje „Vincas Krėvė“ rašoma: „Nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis“.

Krėvė – didžio talento ir stiliaus kūrėjas, kurio darbuose keliami įvairūs klausimai, problemos nuo mitinių, biblinių iki istorinių laikų.

 

 

Knyga „Juozas Paukštelis ir Juozo Paukštelio literatūrinės premijos laureatai“ sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji skirta Juozui Paukšteliui. Čia pateikiami kraštiečio atsiminimai apie gimtąjį Titonių (Pakruojo r.) kaimą, literatūros kritikės Elenos Nijolės Bukelienės bei rašytojo Laimono Inio straipsniai. Antroje dalyje supažindinama su Juozo Paukštelio premijos laureatų kūryba, publikuojami jų atsiminimai ir įspūdžiai iš viešnagės Pakruojų krašte. Knygoje gausu nuotraukų.

 

 

Knyga apie vieną įdomiausių dabarties poetų. Studia parašyta gyvosios kritikos kalba, ne liaupsinant, o įsižiūrint, įsiklausant, nusišypsant, jaučiant besitęsiančią kūrybos tėkmę, jos sroves bei kontekstus. Įsiterpia pokalbių su poetu ir kitais vertintojais, margaspalvės biografijos raiškių epizodų.

Poetas matomas ir greta bendražygių, įvairiose erdvėse – nuo Gorkynės užeigų iki laureato poetinės vienatvės.

 

 

Prigimtinės kultūros kasinėjimai M. Martinaičio kūryboje.

Monografijos autorė kviečia skaitytoją kartu „kastis” gilyn į Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) kūrybos klodus. Knygoje skleidžiasi nuoširdus asmeniškas profesorės santykis su poetu, artimas žvilgsnis, atsiradęs per ilgus bendravimo, susirašinėjimų, veikimo toje pačioje kultūrinėje terpėje metus. „Atminties archeologė”, apmąstydama M. Martinaičio asmeninę visumą, daugiausia dėmesio skiria poezijai. Bet vertina ir jo publicistiką, eseistiką, vaidmenį viešajame gyvenime.

 

Jurga Ivanauskaitė (1961–2007) – Lietuvos prozininkė, dramaturgė, dailininkė, keliautoja. Jos knygos iki šiol skaitytojų mėgstamos, pagal jas kuriami filmai, rengiamos jos kūrybos parodos. Ši knyga “Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo” – pirmas mėginimas vertinti Ivanauskaitės kūrybos palikimą, įminti jos fenomeno paslaptį.

Jūratė Baranova – filosofijos profesorė, eseistė, literatūros kritikė. Ypač domisi tarpdisciplininiais tyrimais – tiria idėjas, kylančias iš filosofijos ir literatūros, filosofijos ir vizualaus meno sandūros.
J. Ivanauskaitės fenomeną autorė analizuoja per kūrybos ženklus. Pasitelkiama visa jos kūryba: ir literatūrinė, ir vizualioji. Remiamasi ir pokalbiais su Jurgos mama Ingrida Korsakaite, iki šiol neskelbtais Jurgos laiškais bičiuliams.
Knygoje rašoma apie Jurgos Ivanauskaitės pasaulėvoką ir jos raiškos būdus. Autorė į kūrėją žvelgia plačiai – ne tik kaip į rašytoją ir dailininkę, bet kaip į kultūros reiškinį, neabejotinai palikusį ryškų pėdsaką lietuvių kultūros istorijoje.

 

 

Knygoje apie rašytoją, dailininkę, Nacionalinės premijos laureatę Jurgą Ivanauskaitę (1961–2007) atsiminimais dalijasi septyniasdešimt žmonių: artimieji ir kolegos menininkai, mokyklos ir studijų draugai, jos knygų vertėjai ir leidėjai, profesoriai ir roko muzikantai, aktoriai ir režisieniai, hipiai ir pankai, orientalistai ir krikščionių dvasininkai. Daugiabriaunį, dažnai netikėtą Jurgos asmenybės portretą papildo interviu su ja, taip pat niekur nepublikuoti laiškai. Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis, Jurgos Ivanauskaitės dailės darbais, kitų dailininkų kūriniais. Ši knyga – ne tik ryškios asmenybės, bet ir jos gyvento istoriškai svarbaus ir įdomaus laiko paveikslas. 

 

Tai pirmoji išsami rašytojo Romualdo Granausko gyvenimui ir kūrybai skirta studija, parašyta originaliu eseistiniu stiliumi. Ji apima kūrėjo visumą, esmingiausius jo tekstus. Autorė skatina įsiklausyti, įsižiūrėti, pamatyti rašytojo gyvenimo ir kūrybos vienovę. Rašant šią knygą, pasiremta bendravimo patirtimi, pasitelkti įrašai iš pokalbių.

„Kurti, vadinasi, tankinti tikrovę. Sąmonės būsenomis, iš esmės savaiminėmis, nevaldomomis, pasiekti tokį didelį tikrovės suvokimo ir susilydimo su kalba tankį, kad jis neatlaikytų paties savęs spaudimo ir įtrūktų.“

„Romualdas Granauskas suspėjo Lietuvai, saviesiems patvirtinti kelias pamatines tiesas, itin svarbias kūrybai: šventumas ir iš dangaus, ir iš žemės, žmogiškumas ne tik iš žmonių, artimumas ne tik iš tų, kurie arti, bet ir iš tų, kurie toli ir giliai; glostyk gyvenimą, nebijok jo opų, ir tavo paties žaizdos bus aprištos, kalbėk savo kalba, ir visur būsi suprastas, neišeik iš savo žemės, neapleisk savųjų, ir neliksi apleistas, semkis iš tradicijų, ir tau atsivers modernieji klodai.“

 

Vienas žymiausių Lietuvos rašytojų, garsių romanų, apsakymų rinkinių autorius pateikia antrą publicistikos knygą. Joje gvildenami mums visiems aktualūs etikos ir estetikos klausimai, kaip pats autorius pabrėžia, “kas vyksta pas mus ir svetur literatūros ir apskritai kultūros baruose”. Rinkinį sudaro straipsniai , interviu, apybraižos, esė. Apstu žymių rašytojų (J. Avyžiaus, V. Krėvės, Br. Krivicko), kitų kultūrininkų (J. Miltinio) portretų.

 

 

Knyga apie Ievą Simonaitytę (1897-1978) – rašytinis ir fotografuotinis rašytojos portretas. Žinoma fotomenininkė, bendravusi su rašytoja paskutinius aštuonerius jos gyvenimo metus, gyvu įspūdžiu perteikia Mažosios Lietuvos metraštininkės būdą, nelengvą ir prieštaringą kaip pati to krašto istorija. Nuotraukose užfiksuoti svarbūs rašytojos gyvenimo momentai, su jos biografija susijusios vietos, ją supę žmonės.

 

„Vyžeikių karalienė: pasakojimai apie Ievą Simonaitytę“ – pirmasis rašytojos Editos Barauskienės romanas. Knygoje autorė pateikia ne tik pasakojimus apie Lietuvių rašytoją klasikę, bet aprašo ir Klaipėdos kraštą, jo žmones.
2004 m. penkios šios knygos novelės išleistos atskira knyga vokiečių kalba „Sand vom Memelland“ („Nemuno žemės smiltys“).

Ėvikė aiškiai skyrėsi iš vaikų būrio. Ji išrodė labai varganai. Drabužiai nunešioti ir tų pačių pažastys išplyšusios nuo ramento. Jos akys rimtos ir liūdnos kaip suaugusio daug iškentusio žmogaus, kuris užmiršo juoktis. Kiti vaikai tiek metų mokęsi drauge vienoje klasėje Vanagų mokykloje pas mokytoją Mačiulį, o Ėvikė naujokė ir sėdi tik per tikybos pamokas. Tie vaikai sveiki ir gyvastingi, pripratę galvom eiti viens kitą užkliūdami, pargriūdami, juokaudami. Pakęsti jie negali tokių per išmintingų senių. Pirmiausia jie naujoką perkrikštija, ir tas jų duotas vardas prilimpa geriau už švento krikšto duotąjį.

 

 

 

Autoriaus apmąstymai ir autentiški tiesioginio bendravimo įspūdžiai, J. Grušo prisiminimai, korespondencija, archyvų dokumentai, amžininkų prisiminimai, lig šiol neskelbti dokumentai, faktai, nuotraukos. Leidinys skiriamas 100-osioms rašytojo gimimo metinėms.
2001 m. LR Kultūros ministerijos premija už publicistikos kūrinius kultūros temomis.

 

Šioje pokalbių knygoje atsiskleidžia vieno ryškiausių šiandieninių Lietuvos rašytojų Sigito Parulskio asmenybė. Jis pasakoja apie savo gyvenimo patirtį, apie tai, kas jam, kaip literatui, darė įtaką, apie savo kūrinius ir jų atsiradimo aplinkybes. Sigitas Parulskis išreiškia savitą požiūrį į gyvenimą ir pasaulį, polemiškai traktuoja įprastines vertybes, neigia daugelį tradicinių pasaulėžiūros elementų.

 

 

Rašytojai, kritikai, dailėtyrininkai, bendraamžiai ir giminaičiai įtaigiai pasakoja apie tai, kokį įspūdį darė jiems Kazys Boruta, neeilinė asmenybė. Knygos sudarytoja Eglė Borutaitė-Makariūnienė medžiagą rikiuoja taip, kad rašytojo asmenybė skleidžiasi pamažu. Ypač išryškėja jo neramus būdas, nepakanta apgaulei, prievartai, įvairaus pobūdžio neteisybėms. Nors tekstuose apie kūrybą užsimenama tik prabėgomis, bet Kazio Borutos svarbiausieji darbai, maištingosios eilės, romanai ,,Baltaragio malūnas”, ,,Mediniai stebuklai“, ,,Sunkūs paminklai“, ,,Jurgio Paketurio klajonės“ vienaip ar kitaip aptariami.