Kaišiadoriečių eilės Laisvės gynėjams

1991 m. sausį tūkstančiai žmonių, atsiliepę į Tautos atstovybės – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kvietimą, atėjo ginti atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę. Tą dieną žuvo 14 laisvės gynėjų. Juos kasmet prisimename tylos minute, akcija, kurios metu uždegame atminimo žvakeles. Minint 31-ąsias įvykio metines, šią dieną kviečiame žuvusiuosius prisiminti skaitant kaišiadoriečių sukurtas eiles.

Birutė Tkačiovienė
Žuvusiems sausio 13-osios naktį

Tavo žingsniai dusliai
                          nuaidėjo 
Ir ištirpo nakty.
Liko praviros durys.
Ir tyla kambary.
Sirena…

Taip ilgai, pratisai
                         jinai kaukė
Oi, nelengva suvokti
Nė minutės nesvarstęs
Išskubėjai kovot!

Ten tave pasitiko
Pikto priešo kulka, 
Kriokė tankai lyg
                        žvėrys įniršę
Gimto Vilniaus žeme.

Bėga laikas…
Ir tankai, ir šūviai aprims –
O skausmas – dar gyvas
Nenugalėtos brangios
                             Lietuvos
                             širdyje…

                                     Kaišiadorių aidai, 1991, kovo 23, p. 8.

Lietuvos karių paradas pro barikadomis apjuostą Lietuvos parlamentą minint pirmąsias atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metines. Sausio 13-osios aukos priminė nepriklausomybės kainą 
Nepriklausomybės aikštėje buvo pastatytas Televizijos bokšto modelis su žuvusiųjų nuotraukomis

Vilnius, 1991 m. kovo 11 d. | Fotografas Andrius Petrulevičius  
Andriaus Petrulevičiaus asmeninis archyvas 

Atsisveikinimas su Medininkuose nužudytais Lietuvos Respublikos pareigūnais kaip ir atsisveikinimas su Sausio 13-osios aukomis tapo šimtatūkstantine Lietuvos laisvės manifestacija
Vilnius (Antakalnio kapinės), 1991 m. rugpjūčio 3 d. | Fotografas Viktoras Kapočius
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. 0-128380

Aldona Armonienė
Žodžiai kritusiems už laisvę

Tą baisią tryliktosios naktį,
Kai okupantų kulkos žūvančius pakirto,
Vargingos Lietuvos dukra
Po tanko vikšrais sužeista dejavo.

Prieš realią ir gyvą tikrovę
Jie Tėvynei savo stojo atrama.
Dainavo prieš riaumojančius tankus,
Tik nežinojo, kuo baigsis drama.

Pikti veidai jų nebaugino,
Nei kulkos, paleistos bepročio.
Išgėrė visą meilės taurę
Iš Laisvės Lietuvai ąsočio.

„Ačiū, tėveli už drąsą!-
Prie karsto sūnelis jam sakė,-
Už ateitį mūsų šviesesnę
Į ugnį puolei kaip plaštakė“.

Dabar jau tik iš paminklų
Didvyriai į akis mums žiūri,
Kapų kauburėliais pavirtę
Mūsų brangioj žemelėj guli.

Visi žmonės mažos Lietuvos,
Amžiams susivienyt mums dera.
Darbais ir dorove išpuošę,
Apkabinkim Tėvynę kaip motiną gerą.

                                             Kaišiadorių aidai, 2001, saus. 12, p. 2.

Konstantinas Nedzveckas
Sausio tryliktoji

Vilniuje
Prie telebokšto
Žuvusiųjų
Šventas,
Šventas kraujas
Virpa, dega.
Tai visų mūs
Skausmas –
Skausmas tavo.
Skausmas mano.

                  Vilniuje
                  Prie telebokšto
                  Tankų gausmas
                  Ir patrankų
                  Šūviai
                  Į beginklę
                  Giedančią
                  Giesmes šventąsias,
                  Taikią,
                  Taikią minią. 
                  Tie naktiniai                     
                  Priešų šūviai –
                  Skausmo strėlės
                  Į kiekvieno
                  Mūsų širdį,
                  Laisvės trokštančią
                  Krūtinę.

Vilniuje
Prie telebokšto
Žūstančiųjų klyksmas,
Aimanos
Ir skausmas.
Amžiams
Čia
Akis užmerkia,
Nukankintos
Jaunos širdys –
Už tėvynės laisvę
Aukos.

                  Vilniuje
                  Prie telebokšto
                  Žuvusiųjų
                  Šventas
                  Ir nekaltas kraujas
                  Virpa, dega.
                  Ta liepsna nesilpsta.
                  Ta liepsna negęsta –
                  Meilė laisvei
                  Ir tėvynei
                  Kyla,
                  Auga,
                  Vis karščiau
                  Kasdieną dega.

Vilniuje
Prie telebokšto,
Kur pralietas
Mūsų brolių,
Sesių kraujas,
Atsiklaupkim,
Pagiedokim,
Tyliai,
Tyliai pasimelskim.
Paprašykim šventą
Didį
Ir
Galingą Dievą,
Kad jis sulaikytų
Žiaurią
Priešo ranką
Ir daryt taip
Daugiau
Neleistų!

Atspindžiai, 2003, saus. 10, p. 3.

Beginkliai žmonės prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento pastato tikėjosi žodžiais paveikti puolimui pasiruošusių, tankais ir šarvuočiais ginkluotų sovietų karių protą ir sąžinę   
Vilnius, 1991 m. sausio 11 d. | Fotografas Paulius Lileikis   
Pauliaus Lileikio asmeninis archyvas 

Sausio 13-ąją – Kruvinąjį sekmadienį – nepaisydami grėsmės žmonės prie Televizijos bokšto gelbėjo automatų kulkų ir tankų vikšrų sužalotus bokšto gynėjus   
Jaunuoliai neša į kojas sužeistą Vilniaus universiteto studentą Arūną Ramanavičių, būsimąjį Vilniaus universiteto profesorių 
Vilnius, 1991 m. sausio 13-osios naktis | Fotografas Kęstutis Jasaitis   
Žemaičių dailės muziejus  

Prie Vilniaus televizijos bokšto tankus bandė sustabdyti beginkliai, vėliavomis nešini žmonės   
Vilnius, 1991 m. sausio 13-osios naktis  | Fotografas Zenonas Nekrošius  
Zenono Nekrošiaus asmeninis archyvas

Juozas Krinickas
Sušaudyti laužai

Ar tie prabėgę metai, ar žiemų speigai,
Ar tankų vikšrai, automatų buožės
Jau užgesino tas šventas liepsnas
Tada kūrentas mūs tikėjimu ir laisvės troškimu?
Tą naktį jos į dangų kilo žodžiais „Tėve mūsų“…
Ir ta visuotine šventa giesme Marijai.
Tąnakt jaunos merginos kojas traiškę vikšrai
Susprogo tarsi ant prieštankinės minos.
Tada mes buvom dideli.
Maža tauta, didesnė už imperiją galingą.
Ir mes stovėjome paskendę laisvės liepsnoje.
Daug šimtmečių rusenę mumyse
Pilėnai tąnakt vėlei suliepsnojo.
Tai negi tų naktų ugnis mums buvo per kaitri,
Sudeginusi mūs tikėjimą ir viltį,
Kad šiandien abejingai žarstom
Atšalusius tų didelių laužų nuodėgulius:
Gal dar kažkur rusena vardas Lietuva?
Ne ten mes ieškom. Išsiskirstė šimtatūkstantinės minios.
Bet sausio tryliktąją žuvusieji pasiekė Biliūno Laimės žiburį
Ir dideli laužai gynėjų laisvės subyrėjo į mažus žiburėlius…
Pridėkim ranką prie širdies. Argi šį vakarą sugrubę pirštai
Neužčiuopia tos laisvės laužo kibirkštėlės?
Ar nejaučiam po kojom gimto žemės lopinėlio
Čia pat, o ne bekraščio Sibiro ledynuos?
Argi per artimųjų netektį ir per Visus šventuosius
Tos kibirkštėlės žvakėm neliepsnoja?
Ar tėviškėj nestovi kryžiai prie kapų?..
Tai kam ieškot Tėvynės Vilniaus rūmuos?
Nebeišgirsime šventos maldos rinkiminėj politikų kalboj.
Tėvynė čia, kur gimėme ir augom,
Kur mūs tėvų kapai, kur krykščia mūs vaikai.
Mūs nebedaug. Trys milijonai.
Bet tie trys milijonai kibirkščių
Juk ir yra tėvynė Lietuva.

Kaišiadorių aidai, 2009, saus. 13, p. 1.

Genutė Grigaliūnaitė
Neverk, žemele Lietuvos…

Neverk, žemele Lietuvos,
Neraižys tankai tavo kūno –
Krauju paženklintos dienos.
Mes keršysim už tuos, kur žuvo.

Tegul nedrįsta gąsdint mūs
Kieta ranka ir žvilgsnis priešo,
Nedaug jau mūsų, gal kiek perpus,
Bet stosime ir vėl rankas ištiesę.

Užaugo žuvusių vaikai
Krauju paženklintoj Tėvynėj.
Čia mūsų žemė, mūs laukai –
Šį kraštą protėviai mūs gynė.

Neverk, žemele Lietuvos,
Daug ašarų ir mes išliejom,
Nuo ryto ligi sutemos
Kas kūnais dengė, kas maldas kalbėjo.

Apginsime tave, jeigu reikės ir vėl.
Kur krito kraujo lašas, žydi gėlės,
Gyvybę paaukosim, jei reikės,
Neatiduosim niekam Lietuvėlės!

Kaišiadorių aidai, 2013, saus. 11, p. 1.

Po kruvinosios sausio 13-osios nakties šimtai tūkstančių žmonių atėjo į Nepriklausomybės aikštę ginti Lietuvos laisvės simbolio – Lietuvos parlamento  
Vilnius, 1991 m. sausio 13–14 d. | Fotografas Algimantas Žižiūnas   
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. 0-139443

Lietuvos parlamentą saugoję savanoriai balsuoja Aukščiausiosios Tarybos rūmuose Lietuvos gyventojų visuotinės apklausos (plebiscito) metu   
Vilnius, 1991 m. vasario 9 d. | Fotografas Vytautas Daraškevičius    
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas / Vytauto Daraškevičiaus asmeninis archyvas

Aldona Paškevičiūtė
Sausio 13-osios aukų atminimui

Naktis artėja, kapuos slogi tyla…
Šią tylą perplėšia galingai
skambanti
Giesmė šventa.

Giesmės garsai ryškėja ir artėja,
Nuo jų kraupu ir šalta širdyje…
Į kalną kyla karstai, karstai,
karstai….

O, Lietuva, kuo tu nusikaltai?
Karstai ant brolių rankų,
Atrodo, visa Lietuva čia
susirinko…

Ir suvaitojo Antakalnio šlaitai –
Priglaus jie brolių kūnus
amžinai…
Tas vaizdas amžiams širdyse
išliks…

Pamiršt to niekam nevalia.
Žinoki ir atminki, vaike,
visada:
Čia – didvyrių kapai,

Čia Lietuva, čia tavo žemė,
čia Tėvynė.
Tad saugoki šventai šį žemės
lopinėlį,
Kurį krauju apgynė…

Kaišiadorių aidai, 2022, saus. 11., p. 1.

Vaizdinė medžiaga pagal: 
Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Žydrūnas Mačiukas, Angonita Rupšytė,
Sausio 13-oji: Kaip apgynėme Laisvę? Lietuvos respublikos seimas.
Prieiga internete: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=39493&p_k=1