Rašytojai

    Rumšiškių kraštas didžiuojasi, kad jis susijęs su mūsų literatūros klasiko A. Baranausko biografija. Kad dar ir ne visai tobulai čia ištartas  jo poetinis žodis, tačiau tai buvo viltingi mostai į Didįjį Skrydį – į mūsų poezijos viršūnes. Rumšiškėse A. Baranauskas pradėjo rašyti dienoraštį, kuris tapo svarbiu dokumentu jo pirmiesiems žingsniams į poeziją nušviesti.

J.Laurinavičius. Kaišiadorių krašto žmonės.- 2002.

 

Skaityti daugiau »

Aš iš margo svieto smulkmenų, detalių: / Lauko, pievų, miško, skliauto ir žvaigždžių / Susikūriau savo pasakišką šalį – / Pats nepasidžiaugęs, perdaviau žodžiu. //                                                                                                                „Karunka“

Skaityti daugiau »

2019 m. spalio 1 d. minime rašytojo, kraštiečio Stanislovo Abromavičiaus 75 metų jubiliejų. Tuo tikslu Kaišiadorių viešoji biblioteka parengė virtualią parodą ir kviečia su ja susipažinti. Parodoje pateikiame rašytojo kūrinių bibliografiją, knygas, esančias viešosios bibliotekos fonduose. Rašytojo gyvenimo ir kūrybos metraštininku pelnytai galime vadinti laikraštį „Atspindžiai“. Romualda Suslavičienė nepamiršdavo pakalbinti rašytojo. Pateikiame keletą jos straipsnių ir interviu. Viešosios bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai sveikina gerbiamą rašytoją ir linki, kad ir toliau kūrybos paukštis čiulbėtų…

Pripažinimas, knygų leidyba nepakeitė šio žmogaus charakterio – išliko toks pat paprastas, maloniai bendraujantis, besidžiaugiantis kiekvienu naujai atrastu istoriniu faktu apie gimtąjį kraštą, kiekvienu nauju talentu iš Kaišiadorių žemės.

Skaityti daugiau »

Sparnų neturiu, todėl einu ir einu. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Karo meto vaikams ne visiems buvo lemta turėti pastovius namus. Aš iki šešerių metų augau pas savo dziedulius  gražiame Dzūkijos kaime Alytaus rajone.

Skaityti daugiau »

Zareckas Simas (Simonas) (1899 m. spalio 27 d. Dovainonyse – 1949 m. vasario 28 d. Kaune) – vienas iš „Sakalo“ bendrovės knygų leidėjų, literatūros vertėjas. 1912 m. baigė Rumšiškių pradžios mokyklą. 1914 m. prie Kauno vyrų gimnazijos išlaikė vaistininko egzaminus ir keletą metų dirbo Daugpilyje vaistininku. 1917 m. Maskvos universitete išlaikė provizoriaus padėjėjo egzaminus, dirbo Maskvos ir Daugpilio vaistinėse, o 1918 m. grįžo į tėviškę ir mokytojavo. 1919 m. išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kur tarnavo iki 1921 metų. 1921-1922 m. klausėsi medicinos lekcijų Aukštuosiuose Kursuose, po to – Lietuvos universitete, dėl materialinių sunkumų studijas nutraukė. 1924 m. įstojo į Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Farmacijos skyrių; 1927 m. studijas vėl nutraukė. Trejus metus korektoriavo „Švyturio“ spaustuvėje, 1926-1932 m. dirbo „Židinio“ žurnalo administratorium. Vertė grožinę literatūrą (išvertė B. Prusto „Našlaičio dalia“, M. Rido „Kalnas atsiskyrėlis“, H. Sienkevičiaus „Eikime paskui Jį“ ir kt.). Keturias jo verstas knygas išleido „Sakalo“ bendrovė. Jis buvo vienas iš XXVII knygos mylėtojų draugijos, veikusios 1933-1940 m. Kaune, steigėjų. Nuo 1928 m. kartu su A. Kniūkšta vadovavo „Sakalo“ bendrovei. Nuo 1932 m. S. Zareckas dirbo ir dr. J. Basanavičiaus karo ligoninės vaistinės asistentu. Buvo šv. Antano bažnyčios Kaune statybos iniciatorius, komiteto narys. Pokario metais dirbo Vytauto Didžiojo universiteto klinikų vaistinės vedėju, vėl ėmėsi literatūros vertėjo darbo. Literatūra

• Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. – Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. – P. 130-131

ŠALTINIAI. http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Zareckas_Simas_(Simonas)

Vytautas Visockas – Lietuvos filologas, spaudos darbuotojas, vertėjas. Gimė 1924 07 25 Kairiškėlėse, Kaišiadorių rajone. Mirė 2014 07 20, (palaidotas Kairiškių kapinėse). 1951 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete, iškart po studijų pradėjo dirbti redaktoriumi leidykloje „Vaga“. Buvo vertimų redaktorius, vėliau verstinės grožinės literatūros redakcijos vedėjas, 1957–1989 m. vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas vertimų reikalams. Leidykloje grožinės literatūros vertimo pagrindų mokėsi iš patyrusio vertėjo ir redaktoriaus Dominyko Urbo. Išmoko čekų, lenkų, slovakų kalbas, dalyvavo vertėjų seminaruose Prahoje ir Bratislavoje. Vertė daugiausia iš čekų kalbos. Išvertė K. Čapeko „Karą su salamandromis“ (1958), „Horduvalą“ (1959), J. Glazarovos „Adventą“ (1960), L. Aškenazio „Šuns gyvenimą“ (1965), F. Šrameko „Sidabrinį vėją“ (1971), Tomaro „Don Žuaną“ (1975) ir kitų rašytojų kūrinių. Išvertęs čekų, rusų dramaturgijos Vilniaus, Kauno, Panevėžio teatrams. Spaudoje paskelbęs straipsnių apie vertimo darbą, problemas, vertėjus. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1971 m. B i b l i o g r a f i j a : V e r t i m a i   i š   č e k ų   k a l b o s : I. Olbrachtas. Plėšikas Nikola Šukajus: proza. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. K. Čapek. Karas su salamandromis: proza. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958; Tyto alba, 2006. K. Čapek. Hordubalas: proza. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. Glazarova. Adventas: proza. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960. L. Mniačka. Mirties vardas Engelchen: proza. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. V. Vančira. Pilnas kaušas: proza. – Vilnius: Vaga, 1969. K. Čapek. Makropulo receptas: drama. – 1973. Neruda. Sutemų šnekos: proza. – Vilnius: Vaga, 1973. Tomanas. Don Žuanas: proza. – Vilnius: Vaga, 1975. J. Kostrhumas. Vynuogių skintuvės: proza. – Vilnius: Vaga, 1988. R. Johnas. Memento: proza. – Vilnius: Vaga, 1989. B. Hrabal. Aš aptarnavau Anglijos karalių: romanas. – Kaunas: Spindulys, 1993. K. Čapek. Apsakymai iš vienos kišenės; Apsakymai iš kitos kišenės: apokrifų knyga. – Kaunas: Spindulys, 1994. Z. Miler. Kurmis mieste. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1997. Jaunųjų švilpikų enciklopedija. – Kn. 5: Žaliosios paslaptys. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1997. Jaunųjų švilpikų enciklopedija. – Kn. 6: Smagūs patarimai. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1997. Jaunųjų švilpikų enciklopedija. – Kn. 7: Pramogos ir išdaigos. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1998. Jaunųjų švilpikų enciklopedija. – Kn. 8: Sportas. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1998. Z. Miler. Kurmis ir erelis. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1998. Z. Miler. Kurmis ir žalia žvaigždė. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1998. B. Nemcova. Didžioji pasakų knyga: čekų pasakos. – Vilnius: Lietus, 1999. O. Sekora. Skruzdėliukai nepasiduoda: apysaka. – Kaunas: Šviesa, 2000. B. Hrabal. Pernelyg triukšminga vienatvė: apysakos ir apsakymai. – Vilnius: Strofa, 2003. O. Syrovátka. Linksmos pasakos iš rankovės. – Vilnius: Vaga, 2007. V e r t i m a i   i š   r u s ų   k a l b o s : N. Nosovas. Vitia Malejevas mokykloje ir namie: proza. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1953. A. Vinogradovas. Paganinio pasmerkimas: proza. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. L. Aškenazis. Vaikystės etiudai: proza. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. L. Aškenazis. Pagrobtas mėnulis: proza. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. L. Aškenazis. Šuns gyvenimas: proza. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1965. M. Bulgakovas. Didysis prologas: drama. – 1970. E. Radzinskis. Leninas arba Žako mirtis: proza. – Vilnius: Vaga, 1988. A. Verbickaja. Laimės raktai: romanas. – Kaunas: Vaiga, 1995. V. Suvorovas. Pasirinkimas: romanas. – Vilnius: Mintis, 1998, 2011. V. Suvorovas. Kontrolė: romanas. – Vilnius: Mintis, 1999, 2011. V e r t i m a i   i š   l e n k ų   k a l b o s : Lenkų klasikų apysakos ir novelės: proza. – Vilnius: Vaga, 1981. H. Sienkiewicz. Quo vadis: romanas. – Vilnius: Vaga, 1991. T. Jaske-Choinskis. Tiara ir karūna: istorinis romanas. – Kaunas: Spindulys, 1994. A. H. Kirkoras. Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų. – Vilnius: Mintis, 1995. Kiškis Kvanka Tasmanijoje. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1997. R. Wells. Lesė grįžta: pagal Eric Knight apysaką. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1997. Pokahonta. Persio išdaigos. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1998. T. Deary. Pasiutėliai graikai. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1998, 2010. Pinokis: pasaka. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1998. V e r t i m a i   i š   s l o v a k ų   k a l b o s : E. Blyton. Penketukas lobių saloje: apysaka. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1999. E. Blyton. Nauji penketuko nuotykiai: apysaka. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1999. E. Blyton. Penketuko pabėgimas. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1999. E. Blyton. Kontrabandininkų gūžtoje: apysaka. – Vilnius: Egmont Lietuva, 1999. S u d a r ė : A. Čechovas. Raštai. – Vilnius: Vaga, 1981–1985. Čekų novelės (ir vertimas). – Vilnius: Vaga, 1984. Pasaulinės literatūros biblioteka, XIX a. literatūra: knygų serija. – Vilnius: Vaga, 1986. Vinco Kudirkos (1858–1899) kalendorius, 1999. – Vilnius: Mintis, 1998. Baltijos kelias: fotoalbumas. – Vilnius: Mintis, 2000. A. Čechovas. Ponia su šuniuku: apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Vaga, 2004. A p d o v a n o j i m a i : 1966 m. Garbės ženklo ordinas. 1974 m. Lietuvos SSR nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas. 1985 m. Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo garbės raštas. https://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Visockas_(1924) http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Visockas_Vytautas

Jadvyga Vilčinskaitė   Kuo galiu aš didžiuotis, kuo girtis galiu, Jeigu viskas iš Viešpaties rankų ? Jam turiu vien tik ačiū kasdieną sakyt, Žvilgsnį keldamas į dangų nuolankų.    Vilčinskaitė Jadvyga (1923 m. liepos 30 d. Rumšiškėse – 1999 06 28 Rumšiškėse, palaidota Rumšiškių kapinėse) – bažnytinių giesmių vertėja. Mokėsi gimnazijoje Kaune. Iš lenkų, lotynų ir vokiečių kalbų vertė bažnytines giesmes, taip pat jas ir kūrė. Parengė spaudai eilėraščių rinktinę „Mums kalbėjo Kristus“. Literatūra

• Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. – Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. – P. 129.

ŠALTINIAI. http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Vil%C4%8Dinskait%C4%97_Jadvyga

Širdim prigulsiu prie gimtinės žemės: Ir man, ir tau galbūt sunku. Paguodos, atgaivos širdis tik semia. Aš su tavim visad kartu. Valuntaitė- Belskienė Stasė gimė Šlapiašilio k. Anykščių r. 1935 m. rugpjūčio 17d.  Mirė 2014 m. Kaišiadoryse.  Stasės Valuntaitės- Belskienės lyrika trykšte trykšta jaunyste, kurios galėtų pavydėti ir keliomis dešimtimis metų jaunesni, pasižymi stipriu gyvenimo džiaugsmu ir ilguose likimo keliuose neišbarstytu gebėjimu kiekvieną reiškinį, smulkmeną matyti tarsi pirmą kartą iš vaikiškos nuostabos išplėstomis akimis ir begaliniu džiugesiu, kad tau duota gyventi, eiti, gėrėtis… Irdamiesi gyvenimo keliu dažnai išbarstome sugebėjimą džiaugtis, stebėtis, mylėti, kasdienėje aplinkoje įžiūrėti gražius dalykus. Autorė- tarsi juos rinko ilgus metus, kad veržlia versme jie  išsilietų eilėraščiuose. Tai buvo stiprioji kūrėjos pusė. Savo kūrybą autorė skelbė Kaišiadorių rajono spaudoje, žmonės mėgo skambius ,dainingus, neįmantrius, visiems artimus ir suprantamus eilėraščius. Buvo ištikima tradicinei eilėdarai, liaudies kūrybos elementams (eilėraščiuose daug mažybinių, maloninių žodžių, epitetų, žmogaus ir medžių paralelių), autorė parodė apie tai,  kas brangu ir reikšminga jai pačiai, pakylėdama eilėraščių lyrinio herojaus mintis iki bendražmogiškumo. Kai kuriuos Stasės Valuntaitės – Belskienės eilėraščius jau dainuoja…

Urbonienė – Januškytė Stanislava (g. 1944 03 24, Čekų k., Mažeikių r.), tapytoja, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno skyriaus, Lietuvos kaimo rašytojų narė. 1949-1960 metais mokėsi Viekšnių (Mažeikių r.) vid. m-kloje, 1960-1965 studijavo LŽŪA Miškų ūkio fakultete. 1965-1966- Akmenės miškų ūkio Viekšnių girininkijos miško technikė., 1967-1969- Kaišiadorių miškų ūkio inžinierė ekonomistė, 1970-1971- Žaslių (Kaišiadorių r.) kultūros namų direktorė, 1971-1976- Dainavos (Kaišiadorių r.) kolūkio vyr. ekonomistė, 1976-1979-jungtinio Dainavos-Paparčių (Kaišiadorių r.) kolūkio vyr. ekonomistė, 1980-Strėvos (Kaišiadorių r.) kolūkio ekonomistė, 1981-1992-Kaišiadorių sodininkystės t. ū. buhalterė, apželdintoja, dir. pav. ūkio reikalams, 1993-1999-Bačkonių (Kaišiadorių r.) ir Kertaus ŽŪB buhalterė. Aktyviai dalyvauja meninėje veikloje. Meninės veiklos sritys- tapyba ir literatūra. Naujausi darbai: paveikslai „Lietuvos kelias“, „Legenda apie Kauną“, „Pilėnų madona“, peizažai, natiurmortai. Resp. konkurso A. Varno premijai laimėti prizininkė. Dalyvavo liaudies meno parodoje Kaune (2003), Zyplių dvare (Šakių r., 2009). Surengė asmenines parodas Viekšniuose, Šakiuose, Kaišiadoryse, Žiežmariuose, iš viso – 9 ( kartu su knygų pristatymais). Apdovanota II laipsnio Motinystės medaliu, padėkos raštais už aplinkos sutvarkymą Dainavos k., gėlių kompozicijas vykusiose parodose. 20 m. aktyviai dalyvavo moterų tarybų veikloje. KŪRYBA. Išleido knygas : „Likimas“ (1999), „Audra“(2003). ŠALTINIAI. http://www.santarve.lt/aktualijos/kultura/tarp-kauno-ir-vilniaus-gyvenancia-dailininke-tebetraukia-vieksniai/

CITATA. Aš paaukojau kitiems visą savo gyvenimą. Sau nieko nepasilikęs. Su gyvenimu sunku grumtis. * * * Meilė yra didžiausia kuriamoji jėga. Meilė yra stipri kaip mirtis, o neapykanta nuožmi kaip pragaras. * * * Žmogus negali nieko nenorėti. * * * Dviem atvejais sunku daug šnekėti, galima tik jausti: tai džiaugsmo ir skausmo valandomis.   Stasys Tijūnaitis (1888 04 26 – 1966 07 22) BIOGRAFIJA. Tijūnaitis Stasys (1888 m.gegužės 8 d. Vareikių k., Deltuvos valsč., Ukmergės apskr. – 1966 m liepos 22 d. Pravieniškėse, palaidotas Rumšiškių kapinėse) – pedagogas, žurnalistas, Steigiamojo Seimo narys. 1901-1903 m. mokėsi Taujėnų, 1903-1905 m. – Deltuvos pradžios mokyklose. 1908 m. baigė Ukmergės triklasę mokyklą. 1914-1915 m. mokėsi pedagoginiuose kursuose prie Veiverių mokytojų seminarijos. 1908 m. kurį laiką dirbo Šv. Kazimiero draugijoje Kaune, nuo tų metų rudens iki 1914 m. redagavo „Šaltinėlį“ (leistas Seinuose). 1915 m. kurį laiką dirbo dienraštyje „Viltis“ (leistas Vilniuje). Vėliau redagavo savaitraštį „Tėvynės sargas“ (1920-1923), žurnalą „Lietuvos mokykla“. 1920-1922 m. buvo Steigiamojo Seimo atstovas, 1923 m. tapo 2-ojo Seimo nariu. Nuo 1923 m. paskirtas Uogoniškių pradžios mokyklos vedėju ir padėjo suorganizuoti Pamierio pradžios mokyklą. Ten pradėjo redaguoti žurnalą „Žvaigždutė“, skirtą vaikams. Paskui dirbo Kulvos, Kėdainių pradžios mokyklų vedėju. Dirbdamas Kėdainiuose, gyveno Basanavičiaus prospekto name Nr. 1.(). Po Antrojo pasaulinio karo mokytojavo Pravieniškėse, Šalčininkuose ir Ibėnuose. Išėjęs į pensiją, iki mirties gyveno Pravieniškėse. Pravieniškių pagrindinei mokyklai 1996 m. suteiktas S. Tijūnaičio vardas. KŪRYBA. Išleido keliolika knygų, esperanto kalbos vadovėlį, katekizmą pradžios mokykloms (S. Tautvilos slapyvardžiu septynias pasakų knygas, po karo – „Mūsų pasakas“, „Mįsles“ (abi 1958 m.). Atgimimo metais, S. Tijūnaičio surinkta tautosaka paskelbta rinkiniuose „Gražiausios lietuvių pasakos“, „Linksmiausios lietuvių pasakos“. Išleistas S. Tijūnačio sudarytas rinkinys „Mūsų pasakos“(2-as leidimas), „Kaip aš į žmones išėjau“. Šaltiniai http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Tij%C5%ABnaitis_Stasys https://lt.wikipedia.org/wiki/Stasys_Tij%C5%ABnaitis

• Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 1728. Ap. 1. B. 71. Rinkėjų į Kėdainių miesto tarybą sąrašai. L. 22.

Literatūra

• Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. – Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. – P. 126.

CITATA. Kai žmogaus siela sveika, tvarkinga, gerame kelyje – tai ir visas žmogaus gyvenimas pakyla, susidoroja, pasidaro sotus ir gražus. Taip trumpos tos mūsų gyvenimo vasaros ir taip skubūs, šuoliuojantieji mūsų jaunystės pavasariai… Praeina ir nėra, ir nebegrįžta, ir nesulauksime. Ir visas amžius taip skubiai, be atodūsio praeis ir bus tiktai Vėlinės…   BIOGRAFIJA. Švogžlys Nikodemas-Milžinas (1899 m. kovo 29 d. Trebučių k., Švenčionių apskr. – 1985 m. sausio 20 d. Vievyje, palaidotas Kernavės bažnyčios šventoriuje) – kunigas, visuomenės veikėjas, publicistas, istorikas. Vienas iškiliausių Kaišiadorių vyskupijos dvasininkų. Vos gimus Nikodemui, šeima išvyko į Rygą uždarbiauti. 1915 m. šeima grįžo į Trebučius. 1918-1921 m. mokėsi Vilniaus dvasinėje seminarijoje. 1918 m. debiutavo spaudoje – Vilniaus kalendoriuje buvo išspausdintas Nikodemo eilėraštis „Gyvuok, Tėvyne“. Iš trečiojo seminarijos kurso buvo pašalintas – vadovybei nepatiko jo lietuviškoji veikla. Mokymąsi seminarijoje prilygino trijų metų klasikinės gimnazijos kursui. 1921 m. įstojo į Žemaičių dvasinę seminariją Kaune. 1922 m. perėjo į Lietuvos universiteto Teologijos-Filosofijos fakulteto Teologijos skyrių, kurį baigė 1925 m. Baigęs kunigų seminariją Kaune, jis negalėjo vykti į savo gimtąją parapiją ir laikyti pirmųjų šv. Mišių. Tad primicijoms pasirinko Žaslių bažnyčią, kurioje tuo metu klebonavo kun. Matas Cijūnaitis. Čia savo pirmąsias šv. Mišias kun. Švogžlys aukojo 1925 m. birželio 14 d. Jose dalyvavo Kaišiadorių administratūros administratorius kan. Juozapas Kukta (vėliau pirmasis Kaišiadorių vyskupijos vyskupas), prel. Teodoras Brazys, kan. Juozapas Čaplikas, žinomas tautosakininkas Pranas Bieliauskas. Iš viso į primicijas suvažiavo dvidešimt dvasininkų. Pamaldos buvo labai iškilmingos. Buvo akcentuojama, kad tik dėl Lenkijos agresijos kun. N. Švogžlys priverstas laikyti Žasliuose šv. Mišias. Vikaravo Molėtuose, paskui Kaišiadoryse. 1927 m. Kaišiadoryse dirbo tikybos mokytoju. Kaišiadoryse įkūrė muziejų. 1931 m. perkeltas į Kernavę. Pradėjo domėtis žurnalistika, rašė straipsnius į leidinius. Klebonaudamas Gegužinėje, 1937 m. vasarą buvo išvykęs į vienintelę savo gyvenime ilgesnę kelionę – į Paryžių ir Lurdą. Parašė ilgus kelionės įspūdžius, kurie buvo išspausdinti „Ryte“. Sodino parką. Įsteigė muziejėlį, kurio įdomiausius eksponatus atidavė Vytauto Didžiojo karo muziejui. Rengė vaidinimus. 1938 m. suorganizavo kariuomenės ir visuomenės šventę. Buvo vysk. Juozapo Kuktos vizitacijų reporteris.  Iš Gegužinės buvo iškeltas į Onuškį. Karo metais gelbėjo nuo mirties žydus. 2000 m. kun. N. Švogžlys-Milžinas už žydų gelbėjimą karo metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties). KŪRYBA. Paliko didžiulį rankraštinį palikimą – „Kaišiadorių vyskupijos istorijos” dvitomį, monografijas apie vysk. J.Kuktą, vysk. J.Matulaitį, F.Labuką, kun. dr. J.Stakauską, parašė keliolikos parapijų istorijas, šimto mirusių kunigų biografijas.  Daug rašė į to meto Lietuvos ir išeivijos periodinę spaudą. 1940 m. Marijampolėje išleistos dvi jo knygos: „O šventasis Vilniau! (Liaudies reportažai apie Vilnių ir jo šventoves)“ ir „Vilniaus Aušros vartai“. Pradėjo rašyti memuarus „Mano gyvenimo pasaka“. Klebonaudamas Kruonyje (1959-1961) toliau rašė memuarus (apie Onuškio laikotarpį), parašė Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios istoriją, rinko medžiagą apie Kaišiadorių katedrą ir kt. Parašė monografiją „Mūsų Švenčionys“. Pradėjo rašyti Kaišiadorių vyskupijos istoriją, kurią rašė iki gyvenimo saulėlydžio. Paliko didžiulį rankraštinį palikimą. 2003 m. Kaišiadoryse išleista Nikodemo Švogžlio-Milžino monografija „Vyskupas Juozapas Kukta“ (išleido Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla). 2001 m. Kaune išleista monografija „Kunigo Nikodemo Švogžlio – Milžino gyvenimas ir kūryba“ (sud. J. Kilčiauskienė). Literatūra

• Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. – Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. – P. 125;
• Sabonytė N., Laurinavičius J. Žaslių bažnyčia. – Kaišiadorys-Žasliai, 1997. – P. 29.

Prieiga per internetą: http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=%C5%A0vog%C5%BElys_Nikodemas-Mil%C5%BEinas http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/nikodemas-svogzlys-milzinas/

CITATA. Dainius Tai šičia vietelė man likus lyg tyčia, Kad būtų kalnelis aplinkui matyčia; Kas matos, kas girdis, kas dedas po šalį? Aš silpnas, pagelbos nieks duoti negali,– O norins galėtų, bet noro neturi – Tik gailis, nuskundžia, gailia akia žiūri; O aš tik džiaugiuosi kvietkeliais laukiniais, Nes nėr man nė progos gėrėtis naminiais. Čion pievos, čion lankos, upeliai sruvena, Daugybė paukštelių–giedorių gyvena. Žiedelių gražybė: jų kvapas kaip saulė Gaivingas, malonus, mieliasnis kaip meilė Nežinomo svieto gražybių dievaitės, Ar Panemunynų lietuvės mergaitės… Gėriuosi pasaule kol jaunas gyvuoju, O gamtą kaip moku teip ir apdainuoju.   BIOGRAFIJA. Stiklius Kostas (1880 m. gruodžio 25 d. Liepalotų kaime, Šakių r. – 1962 m. vasario 24 d. Krekenavoje, Panevėžio r.) – spaudos darbuotojas, knygnešys, Rumšiškių mokytojas. Skaityti ir rašyti išmokė tėvas, toliau mokėsi savarankiškai, daraktoriavo, dirbo spaustuvėse ir redakcijose. Susipažinęs su knygnešiais (Motiejumi Baltūsiu ir kt.) ir iš jų gavęs tuo laiku draudžiamos lietuviškos spaudos, vakarais skaitydavo suaugusiems. Pradėjo pats siųsti korespondencijas ir eilėraščius į Prūsijoje spausdinamus laikraščius. Vėliau pats pradėjo iš Prūsijos parsigabenti ir platinti draudžiamą spaudą ir atsišaukimus. Stiklelio, Liepuko ir kt. slapyvardžiais rašė į „Ūkininką“, „Naujienas“ (kartais po visą numerį), leido populiarias knygeles, rinko tautosaką ir siųsdavo J. Basanavičiui. Buvo vienas aktyviausių Vilkaviškio „Artojo“ draugijos narių. 1902 m. sausio 30 d. Naumiesčio užkardoje sulaikytas su lietuviškų laikraščių kroviniu. Keletą kartų ir vėliau sulaikytas, kalintas. Trumpai gyveno Vilniuje, Petrograde, 1903 m. lapkričio 12 d. atiduotas viešai policijos priežiūrai gimtinėje. Dalyvavo 1905 m. įvykiuose, tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu, platino socialdemokratų spaudą. Vėliau dirbo spaustuvėse ir redakcijose, Marijampolėje leido laikraštį „Šešupės bangos“. 1917 m. pabaigoje atvyko mokytojauti į Rumšiškes. Tai buvo vienas pirmųjų Rumšiškių mokytojų, vaikus mokęs gimtąja kalba. Miestelyje buvo suorganizavęs suaugusiųjų mokymo kursus, skatino blaivybę. KŪRYBA. Išleido humanistinių eilėraščių, eiliuotų feljetonų rinkinių “Davatkų gadzinkos” (1903), “Šešupė” (1906), “Gyvenimo gabalėliai” (1908) ir kt., paskelbė publicistikos, apsakymų. LITERATŪRA.

• Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. – Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. – P. 122.

ŠALTINIAI. https://lt.wikipedia.org/wiki/Kostas_Stiklius http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Stiklius_Kostas

CITATA. Parvažiavęs į tėvų sodybą, vaikštau po kadaise basomis kojomis išbraidytas pievas ir raistelius, dairausi ir nematau akmens, ant kurio sėdėjau ganydamas gyvulius ir, švilpaudamas alksnine piemens dūdele, žiūrėjau į gražų upelio vingį… Mielo vaikystės kraštovaizdžio jau neparodysiu nei savo vaikams, nei vaikaičiams, nei… Tik Švenčiaus ežeras su nuskandintu senųjų dievų aukuru, tik vandenin subridę meldai ir ajerai tebeošia senąsias protėvių legendas. J.Staliulionis. Užmarštin grimztantys vietovardžiai (7) NEMAITONYS O štai ir vėl kalnelis, klonis ir šaltinėlis po medžiu – tai mano kaimas Nemaitonys, tai mūsų ežeras Švenčius. Ak tie mieli kalneliai, kloniai, ir pakelėj berželiai du – tai mano kaimas Nemaitonys skambiu pagonišku vardu. BIOGRAFIJA.  Staliulionis Jonas gimė 1943 m. Nemaitonių kaime, Kaišiadorių rajone. Lankė Vaitkūnų pradinę, vėliau Užuguosčio septynmetę mokyklą. Į Stakliškių vidurinės mokyklos aštuntą klasę atėjo 1959 m. Tais metais parašė savo pirmąjį eilėraštį „Padūkus vėtra šiaušia stogą“. Gavęs brandos atestatą, 1963 m. pradėjo studijuoti Vilniaus universitete lituanistiką. Tais pačiais metais buvo paimtas į tarnybą sovietinėje armijoje. 1966 metais vėl tapo studentu. 1969 metais perėjo mokytis į neakivaizdinį skyrių ir įsidarbino Karapolio aštuonmetėje mokykloje (Trakų r.) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. 1975 metais persikėlė į Varėnos rajoną. Panočių vidurinėje mokykloje dirbo karinio parengimo vadovu ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Po metų atvažiavo į Varėną, profesinėje technikos mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1979 metais birželio mėnesį įsidarbino „Raudonojoje vėliavoje“ atsakingu sekretoriumi, vėliau – laiškų ir masinio darbo skyriaus vedėju. Atgimimo laikais, keičiantis laikraščio profiliui, liko „Merkio krašto“ korespondentu. 1995 metų rudenį pradėjo dirbti Varėnos sporto mokyklos stalo teniso treneriu. 2005 metais išėjo į pensiją. KŪRYBA. Eilėraščius su pertraukomis rašė visą gyvenimą. Savo kūrybą skelbė Varėnos ir Kaišiadorių, Alytaus apskrities laikraščiuose, „Lietuvos aide“, almanachuose „Merkio lieptai“, „Tėkmė“, „Gija“. Pastaruoju metu suviliojo eseistika, kurią spausdina „Lietuvos aidas“, „Gimtinė“, „Giružis“, „Merkio kraštas“. 2005 metais išleido savo pirmąją eilėraščių knygą „Tai mano kaimas – Nemaitonys“. 2008 m. išleisti J.Staliulionio eseistiniai pasakojimai “Žibalinės lempos vaikai”.

Kazys Račkauskas (g. 1935 m. spalio 21 d. Bekštonyse, Trakų apskritis) – kultūros istorikas, žurnalistas, leidėjas, visuomenės veikėjas. Biografija 1953–1954 m. Paparčių (Vievio r.) bibliotekos vedėjas. 1954–1955 m. tarnavo sovietų armijoje. 1956 m. Čižiūnų (Vievio r.) bibliotekos vedėjas. 1956–1960 m. Aukštadvario vidurinės mokyklos mokytojas. 1959 m. baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą. 1961–1965 m. Kauno istorijos muziejaus vyr. mokslinis bendradarbis. 1966–1971 m. Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyriaus pirmininkas. 1966 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. ^[1] 1971–1990 m. Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos centro tarybos pirmininko pavaduotojas, pirmininkas. 1973–1976 m. LSSR MA Istorijos instituto aspirantas; apgynė disertaciją „Kraštotyros sąjūdis Tarybų Lietuvoje (1961–1980)“, 1987 m. humanitarinių mokslų daktaras. ^[2] 1989–2009 m. laikraščio „Gimtinė“ vyr. redaktorius. 1989–2003 m. Tėvynės pažinimo draugijos koordinatorius, projektų vadovas, 2004–2012 m. Valdybos pirmininkas, nuo 2013 m. – šios draugijos garbės pirmininkas. 1990 m. įsteigė neperiodinių leidinių leidyklą “Gimtinė” ir jai vadovauja. Nuo 1993 m. – Tėviškės pažinimo paramos fondo direktorius. Nuo 1963 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, 2007 m. suteiktas meno kūrėjo statusas. 2015 m. suteiktas Lietuvos žurnalistų draugijos garbės nario vardas. KŪRYBA. Rašė tautotyros, rezistencijos, švietimo ir kultūros raidos, jaunimo ugdymo, paminklosaugos, visuomeninės muziejininkystės temomis. ^[3] Paskelbė daugiau kaip 2000 straipsnių, apsakymų, eilėraščių. Išleido 40 autorinių knygų ir brošiūrų, sudarė, redagavo savo ir kitų tautotyros savanorių 100 knygų ir brošiūrų. Šaltiniai Kazimieras Račkauskas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 480 psl. http://www.mokslas.mii.lt/mokslas/SRITYS/duom00.php?pav=R&sritis=H Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 409 psl

CITATA. O mes skubam, Pašėlusiai skubam užaugti, Kad nemokytų mūs ir nebartų. Nors ir žinom, jog daug ką paliekam Už simboliškų pasakos vartų… Pukalskaitė-Suslavičienė Romualda gimė 1959 05 02 Kaune, žurnalistė, poetė, laikraščio „Atspindžiai“ redaktorės pavaduotoja , Palomenės pagrindinės mokyklos mokytoja.  Ji – „Kultūros priemenės“ siela, puikių esė, eilėraščių autorė. KŪRYBA.   Savo kūrybą spausdino „Nemune“, „ Naujojoje Romuvoje“, „Moksleivyje“, rajoninėje spaudoje. Eilėraščiai: „Šešiolikmečiai“, „Pasiilgau tavęs“, „Ar išsaugosi mano meilę“, „O mes skubam“ pagal L. Vilkončiaus muziką išleisti plokštelėje. Šios dainos panaudotos televizijos filme „Bendraamžiai“. ŠALTINIAI: http://dainutekstai.lt/r3376/laimis-vilkoncius-o-mes-skubam.html

CITATA. “- Tamsta stebies? Nėr ko. Juk blaivininkų draugijos susirinkimai šaukiami tam, kad tinkamai ir nevaržomai išgėrus; įvairių liaudies švietėjų susirinkimai, – kad sutartinai mulkinus liaudį; finansininkų susirinkimai, – kad aptarus savo bankrotą. Kodėl visi dori vyrai, nepatenkinti savo žmonomis, negali susirinkti tam, kad parodytų žmonoms, jog jie moka tūkstantį kartų geriau apgaudinėti.” ― Justinas Pilyponis Justinas Pilyponis (1907 m. lapkričio 24 d. – 1947 m. liepos 4 d.) – prozininkas, vienas nuotykinės, detektyvinės ir fantastikos žanro lietuvių literatūros pradininkų.^[1] Gimė Trakų apskrities Žiežmarių valsčiaus Kertauninkų kaime, penkerius metus mokėsi Kauno pirmojoje gimnazijoje, tačiau jos nebaigė. Nuo 1926 m. dirbo įvairiose Marijampolės, Kėdainių ir Kaišiadorių apskričių miškų urėdijose. Antrojo pasaulinio karo metu gyveno Kaune, dirbdamas Miškų ūkio generalinėje direkcijoje; nuo 1944 m. rudens – Marcinkonių miškų urėdijoje ir Kėdainiuose vartotojų kooperacijos sistemoje. Mirė Kėdainiuose, kur ir palaidotas. Mirties priežastis – greitoji džiova. Kūryba 1927 m. „Šaltinyje“ buvo paskelbta pirmoji rašytojo publikacija – apsakymas „Vieną naktį“. Kitais metais pasirodė ir pirmasis romanas „Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų“. 1935-1942 m. J. Pilyponis be romanų dar išspausdino keletą feljetonų bei apysakų savaitraštyje „Rytų Lietuva“ ir mėnraštyje „Ugniagesis“. Kai kurios publikacijos leistos Justo Gesiulio slapyvardžiu.  Iš viso per dvidešimt kūrybinio darbo metų J. Pilyponis parašė ir išleido šešiolikos pavadinimų knygas. Daugiau kaip pusę savo romanų parašė dirbdamas Kaišiadorių miškų urėdijoje. Bibliografija

• „Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų“ (1928 m.),
• „Klubas nepatenkintų žmonomis“ (1929 m.),
• „Juodoji kaukė“ (1929 m.),
• „Kamera 5 N“ (1930 m.),
• „Iš mano raisto“ (1930 m.),
• „Antrasis pasaulio tvanas“ (1930–1934 m.),
• „Amžinas Žydas Kaune“ (1934 m.),
• „Kaukolė žalsvame čemodane“ (1934 m.),
• „Kunigaikštis be praeities“ (1936 m.),
• „S.O.S. 123 oro eskadrilė“ (1936 m.),
• „Keturių brangakmenių grobikas“ (1937 m.),
• „Raudonosios komisarės meilė“ (1938 m.),
• „Vampyras iš Brijači pilies“ (1939 m.),
• „Paslaptingas svetys iš Indijos“ (1939 m.).
• Vertimai į kitas kalbas:

Noslēpumainais viesis no Indijas ; Mūžīgais žīds pilsētā : romāns / Justs Piliponis ; no lietuviešu val. tulk. T. Rullis. – Rīgā : Sol Vita, 1994. – 211, [1] p „Maceikų kraujas“ (1939 m.). Šaltiniai http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Pilyponis_Justinas https://lt.wikipedia.org/wiki/Justinas_Pilyponis http://studijos.info/biblioteka/ziureti/pilyponis-justinas-52344.html Lietuvių kalba. Pilyponis, Justinas https://www.rasyk.lt/rasytojai/justinas-pilyponis.html

CITATA. Gyvenimo metai nušuoliavo į negrįžtamą tolumą, nusinešdami su savimi nerūpestingos jaunystės džiaugsmus, tėviškės laukų žalumą ir pavasariniais žiedais išaustus pievų kilimus, o kartu ir tragiškus karo ir okupacijos metus. Tik tų metų išgyvenimai neišdilo iš atminties ir plaukams pabalus, ir raukšlių vagelėms pradėjus veidą vagoti. Jie giliai įsirėžė į mano atmintį ir siejasi su neramiais ir kartu drąsiais, nežinančiais baimės metais. Tai buvo metai – gimtojo krašto ir tėvynės meilės metai, įskiepyti tėvų, mokyklos ir nepriklausomos Lietuvos gyvenimo. Todėl skubėjau imtis plunksnos ir supinti prisiminimų pynę iš paskutiniųjų laisvosios tėvynės dienų, iš nuožmaus sovietinės  ir hitlerinės okupacijos laikotarpio, kuris mūsų vaikams ir vaikaičiams galbūt bus kaip tolima ir šiurpi pasaka. Skubėjau rašyti ir nepavėluoti, kol dar šviesi atmintis, nes mano paties, mano meto jaunuolių ir kaimynų išgyvenimai yra lietuvių tautos tragiškos istorijos dalelė privalanti išlikti mūsų ainiams. Bronius Petkevičius. Vareikonių metai. – Gija, 2002. BIOGRAFIJA. Petkevičius Bronius gimė 1923 12 15 Vareikonių k. (Paparčių sen. Kaišiadorių r.). 1944-ai-siais mobilizuotas į kariuomenę. Pateko į 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją, o su ja – į Kuršą, tą pragarišką Kuršą, kur iki pat karo pabaigos buvo apsupta didžiulė vokiečių grupuotė. 2004 m. B. Petkevičius išleido 264 p. atsiminimų knygą „Kuršo žemėje”. Štai joje ir aprašė, kokį sunkų kario kelią jis nuėjo nuo gimtųjų Vareikonių iki Kuršo žemės ir atgal. Tačiau reikia pasakyti, kad vis dėlto likimas buvo palankus B. Petkevičiui: jis nepateko į pirmąsias kautynių linijas, nedalyvavo mirtinose atakose. Jis buvo rezerve. Sirgo, gulėjo ligoninėje. Kai kiek atsigavo, vokiečiai jau buvo kapituliavę, ėjo belaisvių kolonos. Karas jau buvo pasibaigęs. 16-oji lietuviškoji divizija, kaip ir visi kariai, džiūgavo. Kai B. Petkevičių demobilizavo 1947 metais, jis išvažiavo į Kauną ir įstojo į 2-ąją suaugusiųjų gimnaziją, po to į Kauno mokytojų seminariją, kurią po ketverių metų baigė. Mokytojavo Šakių vidurinėje mokykloje, o iš ten buvo perkeltas į Kauno kurčiųjų (vėliau neprigirdinčiųjų) internatinę mokyklą. Dirbo auklėtoju, vėliau direktoriaus pavaduotoju. Neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijas baigė 1961 m. Sudarinėjo ir redagavo lietuvių kalbos ir literatūros programas neprigirdinčiųjų mokyklų 5 – 12 klasėms. Su internatinės mokyklos direktore Albina Sirgediene parengė lietuvių kalbos vadovėlį kurčiųjų mokyklų 7-ajai klasei. Jį 1971 m. išleido „Šviesos“ leidykla. Pedagoginiam darbui B. Petkevičius paskyrė trisdešimt šešerius metus. 1990-aisiais išėjo į pensiją. B. Petkevičius – Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys. KŪRYBA. Trilogija „Kuršo žemėje”, „Vareikonių metai“, „Vareikonys amžių vingiais“. Kiek anksčiau B. Petkevičius parašė dar dvi knygeles: „Guronys“ su J. Laurinavičiumi ir „Paparčių mokykla”. Trilogiją ir „Paparčių mokyklą“ išleido Kaišiadorių literatų klubas „Gija”. Rašė straipsnius krašto-tyrinėmis temomis „Kaišiadorių aidams”, „Lietuvos aidui”, „Kauno dienai”, „XXI amžiui”, „Alytaus naujienoms”, žurnalams „Caritas”, „Santara”, „Laisvės kovų archyve“ (1995, t.14) buvo išspausdinta didelė B. Petkevičiaus dokumentinė apybraiža apie generolą leitenantą Motiejų Pečiulionį. B. Petkevičius yra vienas žinomiausių šio Amerikos  lietuvių švietėjo, lietuvių knygų autoriaus, leidėjo ir platintojo kun. A. Miluko gyvenimo ir visuomeninės veiklos tyrinėtojų. Yra įsteigtas kun. A. Miluko literatūrinių  premijų fondas, kurio įgaliotinė Lietuvoje poetė ir gydytoja Dalia Milukaitė-Buragienė.  2008 m. šios literatūros premijos laureatu tapo B. Petkevičius. Jam premija buvo skirta už straipsnių apie kun. A. Miluką publikavimą respublikinėje spaudoje, taip pat už trilogiją apie Vareikonių kaimą ir jo žmones. ŠALTINIAI. http://www.kaisiadoriuaidai.lt/content/view/508/43/ Jonas Laurinavičius.- Kaišiadorių aidai, 2011 07 08.

CITATA. Lionginas Pažūsis:  Bene labiausiai man rūpėjo versti klasikinę lietuvių poeziją. Na, o man poezijos vertimas yra darbas, darbas, darbas, žaismingas ir mėgstamas darbas. Apie verčiamą poezijos kūrinį reikia ilgai tupinėti, čiupinėti kiekvieną eilutę iš visų pusių, ir nuo pradžios, ir nuo galo, ir iš vidurio. Paskui dar reikia atskirus fragmentus ilgai šlifuoti. BIOGRAFIJA. Gimė 1940 02 06 Kaišiadoryse. Kalbininkas, vertėjas. 1962 m. Vilniaus universitete baigė anglų kalbos studijas ir pradėjo dėstytojauti. 1971 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją, vienuolika metų dirbo Anglų filologijos katedros vedėju, vėliau Vertimo studijų katedros docentu. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, L. Pažūsis aktyviai veikė kaip vertėjas, terminologas, žodynų rengėjas ir lituanistinio paveldo skleidėjas anglų kalba. Visą savo profesinį gyvenimą L. Pažūsis skyrė anglų ir lietuvių kalbų gretinimui, gimtosios kalbos vartojimo viešajame gyvenime puoselėjimui ir skatinimui, lietuvių kalbos akademinių darbų („Lietuvių kalbos gramatikos“, straipsnių kalbos klausimais), lietuvių poezijos vertimams į anglų kalbą. Gausūs L. Pažūsio atlikti lietuvių poezijos vertimai į anglų kalbą publikuoti Lietuvos, Rusijos, JAV ir Didžiosios Britanijos literatūrinėje periodikoje ir rinkiniuose. 1997 m. vertėjas įvertintas „Poezijos pavasario“ prizu už poezijos vertimus į lietuvių kalbą. Ypač reikšmingas laureato indėlis į vertimo istoriją ir teoriją, jo parengti „Vertimo teorijos pradmenys“ vertinami kaip kertinė Lietuvos vertimo mokyklos knyga. Už reikšmingą lituanistinę veiklą – lietuvių kalbos vartojimo viešajame gyvenime puoselėjimą ir skatinimą, akademinio lietuvių kalbos diskurso plėtrą, lietuvių kalbos akademinių darbų vertimą į anglų kalbą ir lietuvių poezijos sklaidą anglų kalba – 2016 m. Kalbos premijos laureatu tapo kalbininkas, vertėjas doc. dr. Lionginas Pažūsis. KŪRYBA. Parašė daugiau kaip 20 straipsnių apie anglų kalbos įtaką Šiaurės Amerikos lietuvių kalbai. Sudarė anglų kalbos skaitinių moksleiviams (1964, 1965, 1966, 1985, 1991). Išleido mokomąją knygą studentams American English and British English Compared (1985). Kartu su R. Aprijaskyte parengė knygas mokytojams Anglų kalbos tarties vadovas  (“Šviesa”, Kaunas, 1983) ir Anglų kalbos tarties pratybos (leidykla “Žodynas”, Vilnius, 1994).Kartu su G. Rosiniene ir U. Žemaitiene išleido Anglų kalbos gramatiką (Mokslo ir enciklopedijų leidykla 1993, 1996, 1998, 2003, 2004, 2005). Kartu su O. Armalyte sudarė ir išleido Anglų-lietuvių teisės žodyną (Alma littera, 1998). Kartu su kitais parengė Mokomojo anglų kalbos žodyno (Alma littera, 1993; paskutinis leidimas 2006), teatro terminų žodyno New Theatre Words Northern Europe (Amsterdam: Sttf, 1998) ir Europos žodyno (Eurovoc) (2004) lietuviškąją dalį. Prisidėjo prie lietuvių kalbos gramatikos anglų kalba parengimo (Lithuanian Grammar, Baltos lankos, 1997, 2006). Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto daugiatomio leidinio Pasaulio vietovardžiai (Europa 2006, Amerika 2008) redakcinės tarybos narys.   Pirmojo grožinio vertimo publikacija 1962 m. kartu su kitais Vilniaus universiteto anglų kalbos vertėjų būrelio, vadovaujamo vyr. dėstytojos A. Dantaitės, nariais išleistame anglų rašytojos K Mensfild (Mansfield) apsakymų rinkinyje Puodelis arbatos. Redagavo P. Tempesto (Peter Tempest) į anglų kalbą išverstą Antano Baranausko Anykščių šilelį (The Forest of Anykščiai, Vilnius, „Vaga“, 1981) ir Kristijono Donelaičio Metus (The Seasons, Vilnius, „Vaga“, 1985). Lietuvių poetų kūrinių vertimų į anglų kalbą paskelbė Vilniuje, Maskvoje, JAV ir D. Britanijoje leidžiamoje literatūrinėje periodikoje ir rinkiniuose (dauguma jų dabar prieinama internete, žr. http://www.efn.org/~valdas/poezija.html ). Parengė 20 anglų poetų rinktinę Iš klasikinės anglų poezijos (1996). 1997 m. „Poezijos pavasario“ prizas geriausiam metų vertėjui už poezijos vertimus į lietuvių kalbą. Turi konferencijų vertėjo patirties, į lietuvių kalbą išvertė ~ 7000 puslapių Europos Sąjungos teisės aktų ir dokumentų, konvencijų ir dvišalių sutarčių. Paskelbė darbų iš vertimo istorijos ir teorijos. Vadovavo studentų diplominiams, bakalauriniams ir magistriniams darbams įvairia vertimo tematika ir jų bandomiesiems vertimams. ŠALTINIAI. https://www.llvs.lt/narys/127 http://literaturairmenas.lt/2015-12-04-nr-3546/2916-pokalbiai/4580-lionginas-pazusis-bene-labiausiai-man-rupejo-versti-klasikine-lietuviu-poezija

CITATA. …Visi jau įprato prie to. Auginau brolius, paskui vaikus. Brolių vaikų auginimas man lyg prievolė. Ir niekas nepagalvojo, kad gal aš turiu kokią svajonę, gal nepatinka man tie vaikai… – Rašyt mokyklose nesimokiau. Tėvas išmokė „drukavotas“ raides, kad maldaknygę paskaityčiau ir viskas. O kiek paaugus, ant vyniojamo popieriaus pati rašyti mokiausi. Slapsčiausi nuo visų, kad nesijuoktų. Motina pirmoji apžiūrėjo, kad žibalinėj lempoj po nakties žibalas mažėja. Pasekė kartą ir atrado Eleonorą su popieriaus skiaute priemenėj. Paskui žvakigalius degino, mėnulio šviesoje rašė. Tik vėliau supratau, kad nuo mažens mane traukė kūryba. Būdavo, atsigulu ir svajoju, kad aš turiu vaikų, o gražiausius miestelio bernus į kūmus renku. Vis skaičiuoju, kiek jiems kiaušinių per Velykas atneš… – Rašyti sekėsi. Pats Baltušis yra pasakęs, kad prieš parašydamas gerą apsakymą, keturiasdešimt blogų parašė. O mano pats pirmas geras. Tada iš almanacho penkis šimtus rublių gavau. Nusipirkau radiją. Būdavo vis šoku iš džiaugsmo: mankštai groja – šoku, dainuoja – šoku…   Abromavičius S. Sunkus pažinimo kelias (prisiminimai apie E.Pabiržytę)// Slėnyje prie Nemuno.- K., 1997. BIOGRAFIJA. Pabiržytė Eleonora (1905 m. kovo 9 d. Rumšiškėse – 1970 m. lapkričio 21 d. Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse) – savamokslė rašytoja. Nuo 1913 m. Pabiržių šeima persikėlė gyventi į Baniškes (Rumšiškių valsč.). Rumšiškų vaistininko Gulbino žmona du metus mokė siuvėjos amato, visą gyvenimą dirbo siuvėja. Mirė 1970 m. lapkričio 21 d. Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse. KŪRYBA. Rašyti pradėjo sulaukusi solidaus amžiaus. 1949 m. jaunųjų rašytojų almanache “Jaunieji” buvo išspausdintas pirmasis E. Pabiržytės apsakymas “Pabaigtuvės”. 1956 m. išleistas apsakymų rinkinys “Sidabrinės šalnos”. Lietuvos bibliotekose tais metais “Sidabrinės šalnos” buvo skaitomiausia lietuvių autorių apsakymų knyga. Eleonora rašė apysaką apie Rumšiškes, parašė apie šimtą apysakos puslapių, bet kūrinio iki galo nebaigė. Rašė ir apybraižas. Savo kūrybą spausdino “Pergalėje”, “Tarybinėje moteryje”. Už apybraižą “Laimėta kova” 1957 m. pelnė šio žurnalo premiją. Apie E.Pabiržytės gyvenimą ir kūrybą rašė kraštietis Stanislovas  Abromavičius savo knygoje “Slėnyje prie Nemuno” (1997). Esė “Sunkus pažinimo kelias”. Literatūra

• Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. – Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. – P. 113.

CITATA. Yra didesnė jėga už mus – istorija, ir mes nekalti, kad prieš ją esame bejėgiai. Betgi tas pats dangus, ta pati žemė, ta pati duona, tie patys žmonės – yra…  Tie patys ir vis jaunesni!.. BIOGRAFIJA.Vytautas Onaitis (1939 11 28 – 1968 07 21) Onaitis Vytautas gimė1939 m. lapkričio 28 d. Žiežmariuose – mirė 1968 m. liepos 21 d. Liubercuose, Maskvos sr., palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse) – poetas. Kūdikystę ir ankstyvą vaikystę praleido Vilniuje ir Kaune. 1944-1946 m. jo mama Aurelija Onaitienė dirbo Kruonio mokyklos Ginteikiškių komplekto mokytoja, jis tuo metu mokėsi šioje mokykloje. Mokėsi Kauno VII vidurinėje mokykloje, paskui Kauno I-oje darbo jaunimo mokykloje. 1957 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją, iš kurios netrukus buvo pasiųstas į Maskvos miškų technikos institutą (miestų želdinimo specialybę). 1962 m. vasarą, gavęs miškų ūkio inžinieriaus diplomą, grįžo į Lietuvą, projektavo automobilių kelių želdinius. 1965 m. pradžioje vėl išvyko į Maskvą, vedė, dirbo miesto žalumynų projektuotoju, ruošėsi stoti į aspirantūrą. Bet liga ėmė smarkiai progresuoti. Svajojo su šeima persikelti į Lietuvą. KŪRYBA. Po jo mirties Vilniuje išleisti eilėraščių rinkiniai: „Nerimo pasakos“ (1971); „Dega širdies ugnis“ (1978); „Sugrąžinti save“ (1989). Literatūra Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. – Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. – P. 111. Kubilius V. Poetas – tiesos ieškotojas // Onaitis Vytautas. Nerimo pasakos. – Vilnius, 1971. – P. 180-182.

CITATA. Negaliu pakęsti prisitaikėlių, todėl visą laiką stengiuosi būti savimi, turėti savo nuomonę ir nepaisyti neprofesionalios kritikos. Nemėgstu būti perdėm atviras, todėl nestyguosiu savo biografijos įsimintinomis datomis ir įvykiais (skaitytojui tai būtų tik tušti skaičiai). Noriu, kad mane pažintų tik patys artimiausi žmonės. BIOGRAFIJA. Vilis Normanas (tikras vardas Povilas Senūta; 1985 m. rugpjūčio 29 d., Alytuje – 2014 m. spalis, Kaune) – rašytojas, publicistas, socialinis aktyvistas ir kritikas[1]. 2008 m. Vytauto Didžiojo universitete baigė filosofijos studijas, vėliau ėmė domėtis kultūrine–socialine antropologija, studijavo VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros doktorantūroje. Jis gilinosi į prancūzų psichoanalitiko Žako Lakano filosofiją, domėjosi Slavojaus Žižeko studijomis. Mėgstamiausias rašytojas Per Olov Enquist. Būdamas aštuoniolikos metų, Vilis Normanas parašė pirmąjį savo romaną („Šnabždesys“). Iš viso parašė 6 romanus, iš jų du su bendraautoriumi, ir vieną knygą (su psichoanalitiku Raimondu Milašiūnu). Knygų „Meilė nugali viską“, „Nostradamo kapas“ ir „Froidiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio” bendraautoris. Vėliau rašė tekstus Lietuvos anarchistų svetainėje anarchija.lt, pats būdamas radikalių kairiųjų pažiūrų nevengė kritikos kitiems kairiesiems, ypač Naujajai Kairei.[2][3] Vėliau, 2013-2014 m., autoriaus kritiniuose straipsniuose vyrauja palankesnis liberalizmui diskursas.[4] Gyveno su tėvais Kalvių kaime (Kaišiadorių rajonas). 2014 m. spalio 1 d. išvyko į Kauną, į universitetą, ir namo negrįžo. 2014 m. spalio 9 d. Kaune, Nemuno upėje ties Žalgirio arena, buvo rastas vyro kūnas.[5] KŪRYBA. Būdamas aštuoniolikos metų, Vilis Normanas parašė pirmąjį savo romaną („Šnabždesys“). Iš viso parašė 6 romanus, iš jų du su bendraautoriumi, ir vieną knygą (su psichoanalitiku Raimondu Milašiūnu). Knygų „Meilė nugali viską“, „Nostradamo kapas“ ir „Froidiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio” bendraautoris. Vėliau rašė tekstus Lietuvos anarchistų svetainėje anarchija.lt, pats būdamas radikalių kairiųjų pažiūrų nevengė kritikos kitiems kairiesiems, ypač Naujajai Kairei.[2][3] Vėliau, 2013-2014 m., autoriaus kritiniuose straipsniuose vyrauja palankesnis liberalizmui diskursas. Šaltiniai https://lt.wikipedia.org/wiki/Vilis_Normanas

CITATA. „Gimiau, kai dar nebuvo nei laiko nei erdvės. Planetoje, kurios niekada nebus. Visiškai neaiškus, bet panašus į savo atvaizdą veidrodyje. Gal todėl ir rašau. Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą Lietuvos Edukologijos universitete. Mėgstu siurrealizmą. Dailiąją moterišką lytį. Ir psichinį rudenį. Kai pradeda lyti“, – save pristato E. Noreika. BIOGRAFIJA. Ernestas Noreika – poetas, prozininkas, eseistas. Gimė 1989-07-02 Pravieniškėse. 2008 m. baigė Rumšiškių vyskupo Antano Baranausko vidurinę mokyklą. 2012 m. Lietuvos eduklogijos universitete įgijo lietuvių filologijos bakalauro laipsnį. „Pož(i)eminių skaitymų“ vienas iš sumanytojų ir organizatorių, vienas iš asociacijos „Slinktys“ įkūrėjų. išleido kompaktinę repo plokštelę pavadinimu „Tvin Pyksas“. Lietuvos hip hopo apdovanojimuose buvo nominuotas geriausio metų MC (atlikėjo) ir geriausio metų albumo už šią plokštelę kategorijose. KŪRYBA. Eilėraščiai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Gintaro lašuose“ ir kitur. Išleistos knygos: Povų ežeras : eilėraščiai. – Vilnius : Naujoji Romuva, 2012. Andalūzijos šuo : eilėraščiai. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. Apdovanojimai 2009 m. – LEU festivalio „Literatūrinis pavasaris“ laureatas, buvo apdovanotas pereinamu prizu – Poeto paltu. 2010 m. – „Gintaro lašų“ konkurso nugalėtojas. 2011 m. – „Poezijos pavasario“ jaunųjų skaitymų „Sueiliuotas pavasaris“ laureatas. 2011 m. – Vilniaus universiteto organizuojamo renginio „Filologijos ruduo“ laureatas. 2013 m. – Zigmo Gėlės premijos laureatas. ŠALTINIAI.  https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/poetas-ernestas-noreika-savo-pasauliuose-suprantu-save-labiau-nei-isoreje-286-1015714 http://8diena.lt/2017/04/18/ernestas-noreika-ieskau-saves-prarasto-prarandamo/ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-07-26-poetas-ernestas-noreika-rasantys-draseja/133359

Abiem pusėm Neries Skamba aidi daina, Kaip gražiausia gėlė Ten mana Lietuva. Atsispindi Nery Ir dangus ir miškai, Kaip tavojoj širdy Ilgesys ir jausmai. Ten pulkelis gandrų Suka ratą aukštai. Stebuklingu grožiu Groja gulbių sparnai. Tai manoji šalis Tai šalis Lietuva. Pastovėk! Paklausyk! Tolumoj – ar girdi? – Graudulinga daina. Tau suvirpa širdis – Tai manoji šalis Tai šalis Lietuva. Nedzveckas Konstantinas (1929 03 10- 2012 m.) iš  Krasnasėlio kaimo (Žiežmarių sen., Kaišiadorių r.). Literatas, agronomas, selekcininkas. Pas jį važiavo žmonės pirkti sodinukų, konsultavosi apie jų auginimą, priežiūrą. Jis išvedė daugybę naujų gėlių atmainų, įvairių vaismedžių, vaiskrūmių , daržovių rūšių. K. Nedzvecko gyvenimu, gamtos gražinimo veikla domėjosi ir LR prezidentas Valdas Adamkus. Visą gyvenimą netrūko kasdienių rūpesčių, ne visus  sumanymus pavykdavo įgyvendinti. Bet jis nesiskundė. Vis dirbo ir dirbo, lėkė ir lėkė. Vis kūrė planus. Niekad nelaikė savęs senu. Kūrybingi žmonės nesensta. Konstantinas nebuvo sukūręs šeimos, tačiau nesijautė vienišas. Po dienos darbų skaitė knygas, spaudą, domėjosi, kas vyksta Lietuvoje, pasaulyje. Įkvėpimo minutę imdavosi plunksnos. Parašė pluoštą eilėraščių. Kai ką iš jų išspausdino Kaišiadorių rajono spaudoje, kai kuriuos kompiuteriu surinktus tekstus atidavė Kaišiadorių viešajai bibliotekai. Konstantino Nedzvecko kūryboje – meilė Lietuvai, jos gamtai, pamąstymai apie gyvenimo prasmę, meilę, protą, ekonomiką, pinigus…

Prisiminimuose Mes visada jauni, O knygoje – Sugryžtam Į vaikystę… Morkūnaitė Nijolė gimė 1944 01 08  Vaiguvos kaime (Kruonio sen., Kaišiadorių r.) Vaikų poezijos kūrėja. Poetė  mokėsi Kruonio vidurinėje mokykloje. Dar būdama moksleivė, vidurinėje mokykloje jau rašė eilėraščius. Tačiau po mokyklos baigimo atitolo nuo poezijos ir studijavo radiotechnikos specialybę. Ir tik sulaukusi 48-erių metų vėl pradėjo rašyti eilėraščius ir eiliuotas pasakas vaikams. Dabar jau yra išleistos 47 knygelės.

CITATA. Marija  Marcevičienė prisimena: „Ošia eglės iškilmingą choralą. Saulėtos biržės. O šalia tiesios ir storos pušys, vainikus į mėlynę iškėlusios, žemai – mėlynių kilimai, drėgnesnėse vietose – papartynas. Čia iškėlėm galvas į viršų ir nusmelkė širdį viršūnių grožis, ir nusivijo jas mintis ir jausmas… Pakylėjo nuo žemės. Sedos giria. Baigianti išnykti, nuniokota, bočiaus ir tėvo saugota. Išliūliavusi mūsų vaikystę, globojusi ir penėjusi, ir šildžiusi per vargo metus! Išlaužyta ir iškirsta, bet kruvinai sava – Sedos giria! Privertusi mūsų dvasią kilstelėti aukštyn, kur debesėliais nuplaukia bedugnis dangus… Jei ne tu, ar žinotume, kad yra ilgesys. Nepaaiškinamas niekuo, kai miško šešėliai perlipa tvorą ir atsiremia į kūtės tiltą, liepelę, prieklėtį, o ten „zuikiai pirtį kūrena…“ Marcevičienė Marija (g. 1939 12 08, Nausodės k., Mažeikių r.), leidinių rengėja, pedagogė. 1946-1957 mokėsi Sedos (Mažeikių r.) vid. m-kloje, 1957-1962 studijavo ŠPI (lietuvių k. ir lit. spec.) 1962-1969- Ylakių (Skuodo r. ) vid. m-klos mokytoja, 1970-1978 Skuodo vid. m-klos mokytoja, 1978-2008 – Kaišiadorių V. Giržado vid. m-klos mokytoja. Suteikta mokytojos metodininkės kvalifikacinė kategorija. Suteiktas garbės  kraštotyrininkės vardas (2005). Padeda Kaišiadorių muziejui rinkti medžiagą ir tirti Kaišiadorių miesto istoriją (nuo 2003). Apie 20 m. kartu su mokiniais organizavo renginį „Poezijos pavasarėlis“. KŪRYBA. Svarbiausi publikuoti str.: „Dingę Kaišiadorys“, „B. Stasiūną prisimenant“ (2005), „ Žutautai“, „Jie – visos Lietuvos“ (2006). Leidiniai „Atmintis“ (2003), „Daktaras Ignas Gelombickas“ (2006), „Atsimenantys Kaišiadorys“ (2007) rengėja. Marija Marcevičienė 2003–2011 m. rinko atsiminimus apie rajono tremtinius, senuosius Kaišiadoris, iš Kaišiadorių kilusius menininkus. Atsiminimai išleisti knygose „Atmintis: tremtinių atsiminimų rinkinys“ (2003 m.), „Atsimenantys Kaišiadorys“ (2007 m.), „Sujungianti atmintis: Kaišiadorys – į Vakarus, į Rytus“ (2010 m.). ŠALTINIAI. http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/veikla/tyrinejimai/istorija/ http://www.santarve.lt/aktualijos/seniunijoje/nausode-kaimas-sedos-girios-pasoneje/

CITATA. …Kad ir kokia ta vietovė būtų – joje įleistos šaknys išlieka visam gyvenimui. Tiksliau būtų sakyti  – net ne šaknys, o viską apimanti šaknų ir šaknelių sistema. Nors savo gyvenamosios vietos ir negalime pakeisti, bet galime suprasti jos raidą, galime joje geriau orientuotis ir jaustis, galime pozityviau priimti. Bendra praeitis galų gale kuria ir bendruomeninius ryšius. Mes ieškome vietinių praeities ženklų ir kartu juos kuriame, bandome išsaugoti ir įprasminti čia anksčiau  gyvenusių žmonių patirtį, o kiek tai pasiseka – priklauso nuo mūsų visų. Olijardas Lukoševičius Gimė 1963 m. liepos 26 d. Lailūnų kaime, Rokiškio raj. 1970 m. su tėvais persikėlė į Žaslius. 1978-1980 m. mokėsi Tirkšliuose (Mažeikių r.), 1981 m. baigė Kaišiadorių 2-ąją vidurinę mokyklą. 1984–1989 m. studijavo Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Vilniaus pedagoginis universitetas) Istorijos ir pedagogikos fakultete, 2000–2003 m. studijavo muziejininkystę Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. 1989–1990 m. dirbo istorijos mokytoju Kauno 36-ojoje vidurinėje mokykloje, 1990–1993 m. – Kaišiadorių rajono paminklotvarkininku, 1993–1998 m. – Kaišiadorių etninės kultūros centro istoriku, 1998–2005 m. – Kaišiadorių A. Brazausko vidurinės mokyklos istorijos mokytoju. Nuo 1998 m. – Kaišiadorių muziejaus direktorius. Aukštos kvalifikacijos specialistas, eruditas, malonus pašnekovas – gyva istorijos, kraštotyros, muziejininkystės enciklopedija. Jis gali daug papasakoti apie kiekvieną šio rajono vietovę ir jos žymiausius žmones, nes yra atsidavęs senų laiko pėdsakų paieškoms. Olijardas Lukoševičius dirba intensyviai. Ieškodamas vietinių praeities ženklų, jis mato ir kur kas toliau. Jo veikla palankiai vertinama ne tik Kaišiadoryse, bet  ir Lietuvos mokslinėse institucijose, kolegų muziejininkų, istorikų, kraštotyrininkų. Leidinių („Kaišiadorys: miesto ir apylinkių praeitis“ (1999), „Kaišiadorių muziejus: 1998–2003“ (2003), „Kaišiadorių parapijos ir vyskupystės istorijos bruožai“ (1996), „Lietuvos priešistorė“ (1997), „Kietaviškės“ (1998), „Baltijos šalių istorija“ (2000), „Kaišiadorys: gamtos ir kultūros paveldas“ (2001) ir kt.), Kaišiadorys: Didžiojo karo pėdsakai (1915-1918 m.) (2015), „Palomenės istorija: XX amžius” (2015) „Kaišiadorių bažnytinis paveldas“ (2017) sudarytojas, autorius ir bendraautorius https://www.limis.lt/personaliju-zodynas/-/personFastSearch/view/45051439 http://kaisiadoriuzinios.lt/olijardas-lukosevicius-darbas-lyg-adrenalinas/ http://www.kaisiadoriuaidai.lt/content/view/525/7/

(g. 1930 m. vasario 21 d., Skituriuose, Alytaus raj.) – lietuvių rašytoja, dramaturgė. Biografija EMILIJA LIEGUTĖ-BALIONIENĖ (g. 1930 m. vasario 21 d., Skituriuose, Alytaus raj.) – lietuvių rašytoja, dramaturgė. 1960 m. baigė Vilniaus universitetą, kurį laiką dirbo mokytoja. 1965–1973 m. dirbo „Moksleivio“ ir „Tarybinio mokytojo“ redakcijose, Vilniaus lėlių teatre. Emilija Liegutė-Balionienė 1953-1964 metais mokytojavo Kaišiadorių 1-oje vidurinėje mokykloje. Pirmoji knyga „Palaukių vasara“ pasirodė 1967 m. 1973 m. Emilija Liegutė buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. KŪRYBA. Išleido apsakymų rink. “Palaukių vasara” (1967), “Prieblandos valanda” (1972), “Stiprybės žemė” (1979), “Kelionė pas mamą” (1986), “Gerumo diena” (1987), “Krinta klevo lapai” (1990), . „Emilija Pliaterytė” (2003), „Baltoji moteris” (2004), „Rudžiukė” (2004), knygų vaikams, parašė pjesių.

• Palaukių vasara: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1967.
• Prieblandos valanda: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1972.
• Užmigęs miestas: pasakos. – Vilnius: Vaga, 1972.
• Popieriniai drugeliai: vaizdeliai. – Vilnius: Vaga, 1973.
• Mano kiemo vaikai: vaizdeliai. – Vilnius: Vaga, 1977.
• Marios groja: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1978.
• Stiprybės žemė: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1979.
• Generolo laiškas: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1982.
• Kelionė pas mamą: apysaka ir apsakymai. – Vilnius: Vyturys, 1986.
• Gerumo diena: apsakymai. – Vilnius: Vyturys, 1987.
• Inga: vaizdeliai. – Vilnius: Vyturys, 1988.
• Krenta klevo lapai: apsakymai. – Vilnius: Vyturys, 1990.
• Atgimimo kaina: apsakymai. – Vilnius: Periodika, 1990.
• Katutis: apysaka. – Klaipėda: Eldija, 1991.
• Pas močiutę: vaizdeliai. – Vilnius: Danielius, 1995.
• Dramblienė: apysaka. – Vilnius: Vyturys, 1997.
• Šuo Džimas – geras: apysaka. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos l-kla, 2000.
• Pranciškus Skorina: palikti šlovę ir atminimą savo: esė. – Vilnius: Petro ofsetas, 2001
• Emilija Pliaterytė: dokumentinė apysaka. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.
• Baltoji moteris: romanas. – Vilnius: Vaga, 2004.
• Rudžiukė: apysaka. – Vilnius: Vaga, 2004.
• Dešimtokai: romanas. – Vilnius: Vaga, 2005.
• Bučiuoju smilkinį: eilėraščiai. – Kaunas : Arx Baltica, 2007.
• Apžavėtoji: apsakymai. – Vilnius: Kronta, 2008.
• Dzūkiški žodžiai: eilėraščiai. – Vilnius: Kronta, 2008.
• Pasakutė apie brolį ir sesutę: poema vaikams. – Vilnius: Kronta, 2011.
• Akmuo pražydo: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
• Bonjour, madame!: romanas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012.
• Močiutės pasakutės. – Vilnius: Abeceda, 2013.
• Laimės ieškojimas: apsakymai. – Vilnius: Homo liber, 2014.
• Būtis nebūtis: eilėraščiai. – Vilnius: Petro ofsetas, 2014.

Apdovanojimai

• 2001 m. Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrinė premija už esė knygą „Pranciškus Skorina“
• 2008 m. Vytauto Tamulaičio diplomas – pirmoji vieta vaikų literatūros konkurse

Nuorodos

• https://lt.wikipedia.org/wiki/Emilija_Liegut%C4%97
• Rašytojų sąjungos informacija
• Apie apysaką „Dramblienė“ žurnale „Rubinaitis“
• Emilijos Liegutės novelės (tekstai.lt)

 Laurinavičiūtė Jadvyga (1899 m. gegužės 24 d. Bachmačo geležinkelio stoties gyvenvietėje, Černigovo gub., Ukrainoje – 1992 m. lapkričio 18 d. Kaišiadoryse, palaidota Kaišiadorių kapinėse) – pedagogė, bibliotekininkė, vertėja. Tėvas Jonas Laurinavičius – knygnešys, dirbo geležinkelininku. 1906 m. Laurinavičiai persikėlė į Lietuvą, apsigyveno Kaišiadoryse. 1912 m. baigė Kaišiadorių geležinkelininkų mokyklą. 1915 m. evakavosi į Rusiją. Gomelyje dirbo Lietuvių tremtinių biure raštininke. 1916 m. Tambove įstojo į ten perkeltąją Marijampolės lietuvių „Žiburio“ gimnaziją. 1918-1919 m. tęsė mokslus jau Lietuvoje, Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje. Trejus metus dirbo šioje mokykloje mokytoja. 1922 m. įstojo į Aukštuosius mokslo kursus Kaune, o rudenį išvyko mokytojauti į Kražius. 1922 m. įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos skyrių, tačiau po vieno semestro dėl lėšų stokos studijas nutraukė. 1924 m. tęsė studijas toliau, šįkart Teologijos-Filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje. Netrukus studijas vėl nutraukė. Po universiteto grįžo į Kražius mokytojauti. 1930 m. stojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetą (studijas nutraukė), 1936 m. vėl stojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Kai Kražių gimnaziją 1936 m. uždarė, apsigyveno Kaišiadoryse. Iki karo važinėjo į Kauną, mokytojavo Kauno seserų kongregacijos mergaičių gimnazijoje ir keletą savaičių – Kauno 8-ojoje vidurinėje mokykloje (buvusioje „Saulės“ gimnazijoje). 1941-1944 m. – Kaišiadorių viešosios bibliotekos vedėja. 1944 m. paskirta Respublikinės bibliotekos Kaune vyr. bibliotekininke, 1950-1963 m. Kauno sr., panaikinus sritis – Kauno viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininke. 1957 m. Kultūros ministerijos apdovanota Garbės raštu už ilgametį gerą darbą. Besimokydama Vytauto Didžiojo universitete, J. Laurinavičiūtė buvo poetės S. Nėries bendramokslė, kartu su ja gyveno viename bendrabučio kambaryje ir palaikė glaudų ryšį iki pat poetės mirties 1945 metais. J. Laurinavičiūtė iš švedų k. vertė rašytojos S. Lagerliof (1858-1940) kūrinius. 1933 m. „Žinijos“ draugija išleido jos išverstą S. Lagerliof apysaką „Kapų lelija“. Laurinavičių gyvenamasis namas šiandien stovi Vienybės ir Algirdo gatvių sankryžoje (Algirdo 5 / Vienybės 1). Šaltiniai

• Lietuvos centrinis valstybes archyvas. F. 631 .Ap. 7. B. 8240. L. 1.

Literatūra

• Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. – Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. – P. 100-101.

CITATA. Žurnalistika – mano gyvenimas. Spindintis kelias nuo vaiko dienų Nenurimstantis kaip srovenimas. Su knyga ir su plunksna Laimingas esu. Jonas Laurinavičius BIOGRAFIJA. Jonas Laurinavičius (g. 1938 m. liepos 7 d. Pajautuose, Onuškio valsčius, Trakų apskritis) – Lietuvos žurnalistas, filologas, kraštotyrininkas, humoristas, redaktorius, visuomenės bei politinis veikėjas. Mokėsi Pasamavio pradinėje mokykloje, Onuškio vidurinėje mokykloje. 1964 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1964–1989 m. Lietuvos radijo korespondentas, Kaišiadorių rajono kultūros skyriaus vedėjas, Kaišiadorių rajono laikraščio „Į komunizmą“ bei Mažeikių rajono laikraščio „Pergalės vėliava“ redakcijų darbuotojas. 1990–1995 m. Kaišiadorių rajono tarybos pirmininko pavaduotojas. Nuo 1991 m. laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redaktorius. Di­dži­ą­ją gy­ve­ni­mo da­lį pra­lei­do dirb­da­mas Kai­šia­do­ry­se. Šį kraš­tą, jo gar­sius žmo­nes jis ap­ra­šė pla­čiai, su mei­le ir ga­baus kraš­to­ty­ri­nin­ko pro­fe­sio­na­lu­mu. 2013 m. ta­po Kai­šia­do­rių ra­jo­no gar­bės pi­lie­čiu. Nuo 1972 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Lietuvos kultūros fondo „Knygnešio“ draugijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys. Vadovauja Kaišiadorių rajono literatų klubui „Gija“. 1990–1995 m. Kaišiadorių rajono tarybos deputatas, 1996–1997 m. Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos narys. Paskelbė šimtus straipsnių kraštotyros tema. 1986 m. Paminklų apsaugos ir kultūros draugijos centro tarybos buvo pripažintas aktyviausiu kraštotyros sąjūdžio propaguotoju Lietuvoje, apdovanotas medaliais „Už nuopelnus Lietuvai“ ir „Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai“.Jonas Laurinavičius – Lietuvos kraštotyros draugijos, Tėvynės pažinimo draugijos Garbės narys, Kaišiadorių rajono Garbės pilietis, jam suteiktas Gamtosaugos žymūno vardas, 2008 m. suteiktas meno kūrėjo statusas. Pelnęs gausybę diplomų, prizų, garbės ir pagyrimo raštų, padėkų už nuoširdų darbą kraštotyroje, aktyvią veiklą vystant kūno kultūrą ir sportą, dvasinės kultūros puoselėjimą, už pagarbą literatūriniam žodžiui, už vaisingą darbą puoselėjant tautinę savastį. KŪRYBA. Spaudoje paskelbė daugiau kaip 2000 publikacijų kraštotyros tema. Parašė kraštotyros knygas „Nusilenkimas knygnešiams ir daraktoriams” (1991), „Kaišiadorių krašto žmonės. 100 biografijų” (2002), „Kaišiadorių miesto kronika” (2006, 2011), „Knygnešių dalia” (2014), „Tremtiniai” (2014). Apie garsius Kaišiadorių krašto žmones: „Jonas Aistis ir Rumšiškės” (1992, 2009), „Stasys Tijūnaitis” (1995), „Ramūnas Šiškauskas. XVII olimpinių žaidynių prizininkas” (2000), „Kazimieras Brazauskas” (su G. Ilgūnu, 2006), „Atvira širdimi” (2011, apie Kaišiadorių vyskupijos hierarchus), „Prezidentas Algirdas Brazauskas ir Kaišiadorys” (2014), „Kaišiadorių krašto šviesuoliai” (2015). Žurnalistikos istorijos: „Kaip gyvi, mano kurso draugai?” (4 kn. 2009-2014), „Iš žurnalisto archyvo” (7 kn. 2008-2014), „Žurnalistai” (2017), „Bendraplunksniai” (2018) . Autobiografinių novelių „Tolimosios atodangos” (2011), „Vidurnakčio pašvaistė” (2013), „Pamiškės sodyba” (2017), literatūrinių padavimų, legendų „Brangiausias lobis” (2013), aforizmų ir sentencijų „Brūkštelėjimai” (1998, 2011, rusų k. 2017, lenkų k. 2018), poezijos „Tylus atodūsis” (2015), „Trigubu žvilgsniu” (2018), epigramų „Su minuso ženklu” (2015), humoristinių pastebėjimų apie žymius Lietuvos žmones „Šyptelėjimai” (2017). Kūryba skelbta žurnalistų poezijos knygoje “Sušvieski, saule” (2014).^[1][2] ŠALTINIAI. http://www.wikiwand.com/lt/Jonas_Laurinavi%C4%8Dius_(1938)

1. https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Laurinavi%C4%8Dius_(1938)
2. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 266 psl.
3. https://kaisiadoriuvb.lt/lt/virtualios-parodos/200-laurinaviciusknygosbrosiuros
4. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=227198
5. Žmogus su nenutylančia plunksna rankose, 2008-11-04
6. „Kaišiadorių aidai – Įteiktos Garbės piliečio vardo regalijos ir Kultūros premijos“. kaisiadoriuaidai.lt. 2014-01-09. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-05-01.
7. https://aidas.us/jonas-laurinavicius-knyga-veja-knyga

CITATA. „Į mūsų literatūros istoriją Jonas Laucė pirmiausia įeis kaip ryškių, vertingų istorinių kūrinių autorius. Savo knygose Jonas Laucė pasirodo kaip talentingas pasakotojas, jis patraukia skaitytoją žinomais, bet sykiu ir savitais romano meno ženklais – įvykių gausa, veiksmo įtampa, netikėtais siužeto posūkiais, pasakojimo įvairove. Jo romanai mūsų istorinės lektūros lentynoje užima garbingą vietą.” Juozas Jasaitis BIOGRAFIJA. Laucė Jonas (1917 m. spalio 18 d. Lašų k., Kriaunų sen., Rokiškio r. – 2003 m. gegužės 1 d. Rumšiškėse, palaidotas Rumšiškių kapinėse) – prozininkas. 1933-1936 m. mokėsi jėzuitų gimnazijoje Kaune. 1939 m. pašauktas į karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Po sovietinės okupacijos tęsė tarnybą kariuomenėje, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą paleistas į atsargą. Nuo 1941 m. tarnavo Penktajame saviaugos batalione ir netrukus išsiųstas į Rytų frontą. Karinę tarnybą baigė 1945 m. Kurše. Po Vokietijos kapituliacijos pateko į SSRS kariuomenės nelaisvę, vėliau iš jos pabėgo. Kurį laiką dalyvavo rezistencinėje kovoje, vėliau legalizavosi. 1946-1950 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių k. ir literatūrą. Mokytojavo Širvintose, Biržuose. 1971 m. už romaną „Negandų metai“ (pirmas pavadinimas „Žaizdre“) apkaltintas antisovietine propaganda, suimtas, kalintas Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje, vėliau dirbo prievartinėse statybose Kaune. 1973 m. grįžo į Biržus, dirbo kroviku, nuo 1975 m. gyveno Rumšiškėse, dirbo Kauno namų statybos kombinate, siuvimo fabrike. 1950 m. vedė Reginą Vosyliūtę, g. 1927 m., baigusią Vilniaus valstybinio universiteto istorijos-filologijos fakultetą. Susilaukė trijų vaikų – Gabijos, Snaigės ir Edivido. Kūryba Parašė ir išleido romanus: „Negandų metai“ (1991), „Karūna ir kalavijas“ (1995), „Mirštančių dievų kerštas“ (2002), atsiminimus „Penktasis savisaugos batalionas“ (1998). Literatūra apie: Jonas Laurinavičius. Kaišiadorių krašto žmonės: 100 biografijų. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2002. ŠALTINIAI. http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Lauc%C4%97_Jonas http://www.literatura.lt/rasytojai/jonas-lauce/ http://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/nuteistas-bet-nenugaletas/exh-53/nuteistas-bet-nenugaletas/case-202

BIOGRAFIJA. Krinickas Juozas Stasys gimė 1948 01 21 Pelakiškių k. Varėnos r., Kaišiadorių rajono Žiežmarių kultūros centro liaudiškos muzikos ansamblio „Žiežmara“ vadovas, Kaišiadorių meno mokyklos mokytojas, tautodailininkas. Krinickas, atvykęs iš Dzūkijos, jau daug metų dirba Žiežmarių kultūros centre, vadovauja meno mėgėjų kolektyvams, su kuriais koncertuoja ne tik Kaišiadorių rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Jis 2011 metais tapo Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premijos laureatu. KŪRYBA. Parašė apie 50 dainų ir instrumentinių kūrinių. Naujausios dainos: „Neatmerkim akių“  (žodžiai V. Mykolaičio- Putino), „Tėvo supynės“, „Vandens lelija“. Sudarė dainų rinkinius „ Stebuklų naktis“ (žodžiai M. Kavaliauskienės), „Sodžiaus vakarai“, eilėraščių rinkinį „Akimirkos paukščiai“. ŠALTINIAI: Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys, 2009.

Lietuviškas žodis kovoja už mūsų gyvybę ir laisvę, už tiesą ir teisę gyventi žmogumi. Ir kaip buvo ilgoj praeity, dabar, taip bus ir visoj ateity:  lietuvį apginti tegalės lietuviškas žodis bei kūryba. Nebe pirmas jaugi šimtmetis, kai knyga yra lietuvio žirgas ir kalavijas. Esu buvęs daugely nuostabių vietovių: istorinėse, garsiose, įžymiose, stulbinančiose. Betgi man stebuklingiausia ir svarbiausia viena vienintelė – mano TĖVIŠKĖ. Ji – žemės vidury, pasaulio centre. Joje pradžių pradžia, giminės gyvenimai, duona, grikiai, medus ir kapai. Esu jos apkerėtas nuo pat palaimingos vaikystės… Bukelienė E. Juozas Kralikauskas.- V., 2002. BIOGRAFIJA.  Kralikauskas Juozas (1910 m. spalio 9 d. Kareivonyse (Žiežmarių valsčius) – 2007 m. sausio 25 d. Vilniuje) – Lietuvos rašytojas. 1928 m. baigė S. Daukanto mokytojų seminariją Kaune, 1940 m. – VDU Humanitarinių mokslų fakultetą. Mokytojavo Veprių, Žiežmarių ir Vaiguvos pradinėse mokyklose bei Kauno Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje. Nuo 1929 m. žurnalo „Lietuvos mokykla“ bendradarbis, vėliau redaktorius. Norėjo būti karininkas, todėl įstojo į Karo mokyklą. 1932 m. rugsėjo 15 d. ją baigus (VII aspirantų laida) suteiktas pėstininkų atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paleistas į pėstininkų karininkų atsargą.Tėvai – smulkūs ūkininkai, turėję 7 ha priesmėlio žemės. Pirmiausia mokėsi pas ūkininkus. Savaitę pas vieną, savaitę pas kitą. Vėliau (apie 1920 m.) Kietaviškių klebonas Kajetonas Čepanas vaikus mokyti leisdavo klebonijos salėje, kur ir buvo baigti pradiniai mokslai. Toliau mokėsi Žiežmarių keturklasėje mokykloje, kurią baigęs įstojo į Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos penktą klasę. Per porą mėnesių suspėjo ten pagarsėti kaip labai gerų rašinių autorius. 1940-1941 m. mokytojavo Vilkaviškio gimnazijoje, 1941-1942 m. dirbo vyr. referentu Švietimo ministerijos Pedagoginio mokslo departamente, 1942-1944 m. – Kauno 10 gimnazijos direktoriumi. Karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją. 1945-1946 m. lietuvių gimnazijos Vysbadene direktorius, 1946-1947 m. mokytojavo lietuvių gimnazijoje Kaselyje. Emigravus į Kanadą 1952-1953 m. Kanados lietuvių bendruomenės švietimo komisijos narys, 1954-1955 m. kultūros fondo sekretorius, 1957-1959 m. pirmininkas. 1958-1963 m. Pasaulio lietuvių bendruomenės reikalų valdybos narys kultūros klausimais. 1996 m. kovo 7 d. sugrįžo į Lietuvą. Ten, kur stovėjo Kralikauskų sodyba, 1993 m. pastatytas koplytstulpis, o 1998 – paminklinis akmuo su užrašu, kad čia yra istorinių romanų autoriaus J.Kralikausko tėviškė. KŪRYBA. Knygų „Septyni kalavijai“ (1937), „Urviniai žmonės“ (1954), „Šviesa lange“ (1960), istorinių romanų trilogijos „Titnago ugnis“ (1962), „Vaišvilkas“ (1971) ir kt. autorius. Vyriausias romano autorius, 91 m. 7 mėn. 29 d. amžiaus parašęs romaną „Dinastijos širdis“ (Lietuvos rekordas, diplomas Nr. 150). Apdovanotas DLK Gedimino 5 laipsnio ordinu (1999), Kanados lietuvių bendruomenės kultūros veikėjo premija (1995). Bibliografija

• Septyni kalavijai: – Kaunas: Žinija, 1937 m. Novelės.
• Urviniai žmonės. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1954 m. Apysaka.
• Šviesa lange. – London: Nidos knygų klubas, 1960 m. Romanas.
• Titnago ugnis – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1962 m. Romanas.
• Mindaugo nužudymas. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1964 m. Romanas.
• Vaišvilkas. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1971 m. Romanas.
• Tautvila. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1973 m. Romanas.
• Martynas Mažvydas Vilniuje. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1976 m. Romanas.
• Įkaitę Vilniaus akmenys. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1979 m. Romanas.
• Po ultimatumo. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1980 m. Romanas.
• Ąžuolai piliakalnyje: devynių istorinių romanų gelmenys ir problemos. – Torontas: Tėviškės Žiburiai, 1984 m.
• Vėlinės. – Torontas: Tėviškės Žiburiai, 1988 m. Apysaka.
• Įkaitę Vilniaus mūrai. – Vilnius: „Vaga“, 1991 m. Apysakos.
• Psichologijos įvadas. – Kaunas: „Šviesa“, 1993 m.
• Titnago ugnis. – Vilnius: „Vyturys“, 1993 m. Istoriniai romanai.
• Mindaugas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla, 1995 m.
• Urviniai. – Vilnius: „Vaga“, 1996 m. Apysaka ir novelės,
• Mažvydas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997 m. Romanas.
• Mindaugo kapas. – Vilnius: „Tyto alba“, 2000 m. Romanas.
• Dinastijos žūtis. – Vilnius: „Tyto alba“, 2002 m. Romanas.

Literatūra

• Bukelienė Elena. Juozas Kralikauskas. – Vilnius: „Tyto alba“, 2002. – 221 p.
• Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka – 13. Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. IV tomas. – Vilnius, 2004. – P. 261.

ŠALTINIAI. https://lt.wikipedia.org/wiki/Juozas_Kralikauskas http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Kralikauskas_Juozas

CITATA. Kiekviena gėlė turi savo istoriją, savo išgyventų metų ar dienų kelionės istoriją. Kiekvienas vabalėlis, judėdamas tarp žemės grumstų, turi savo istoriją. Kiekvienas žmogus, išsėdėjęs visą amžių savo parapijoj, ar tas, kuris apkeliavo visą pasaulį, turi savo istoriją. Aš taip pat turiu savo istoriją. /Faustas Kirša/  BIOGRAFIJA. Faustas Kirša gimė 1891 metais vasario 13 dieną Senadvaryje (Zarasų raj.). Pradžios ir vidurinius mokslus ėjo Senadvaryje, Antalieptėje . Mokėsi Vilniaus ir Maskvos gimnazijose. 1914 m. Oriole išlaikė brandos atestato egzaminus. 1915 m. Vilniuje baigė pedagogikos kursus, dvejus metus mokytojavo. 1922–1925 m. Berlyne studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą, filosofiją, estetiką ir architektūrą.1918 m. dirbo laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcijoje. Poetas Faustas Kirša 1915- 1917 mokslo metais mokytojavo Palomenėje.  1919–1922 m. laikraščio „Lietuva“ redakcijos darbuotojas, literatūrinio priedo „Sekmoji diena“ redaktorius. Taip pat redagavo žurnalą „Menas“, leidinius „Dainava“ 1920 m., su B.Sruoga, „Baras“ 1925 m. „Pradai ir žygiai“ 1926–1927 m. 1931–1940 m. dirbo žurnalo „Naujoji Romuva“ redakcijoje, 1943–1944 m. – almanacho „Varpai“ redakcijoje. 1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis, Lietuvių meno kūrėjų draugijos, įsteigtos 1920 m., vienas organizatorių ir aktyvių veikėjų.1944 m. emigravo į Vokietiją, redagavo leidinius „Laisvės varpas“, „Vagos“ ir kt. lietuvių leidinius. 1949 m. išvyko į JAV. Aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. [1] KŪRYBA. Į literatūrinį darbą įsijungė 1912 m., „Ateityje“ paskelbdamas pirmąsias savo eiles. Išleido eilėraščių rinkinių, sukūrė dviejų dalių satyrinę poemą „Pelenai“. Bendradarbiavo leidiniuose „Aušra“ „Gaisai“, „Literatūros naujienos“, „Mūsų rytojus“, gyvendamas JAV – „Aidai“, „Gabija“, „Draugas“, „Lietuvių dienos“ ir kt. lietuvių leidiniuose. Išvertė J. I. Kraševskio, Z. Krasinskio, L. Tolstojaus kūrinių. Išleido eilėraščių rinkinių ( „Verpetai“, 1918; „Aidų aidužiai“, 1921; „Suverstos vagos“,1926; „ Maldos ant akmens“, 1937;  „Piligrimai“,1939; „Tolumos“,1947; „Šventieji akmenys“, 1951, ir kt.), poemas „Rimgaudo žygis“ (1930), „Pelenai“ (kn. 1-2, 1930-1938), „Giesmės“ 1934 m. ŠALTINIAI. https://lt.wikipedia.org/wiki/Faustas_Kir%C5%A1a http://blog.lnb.lt/rkrs/2016/02/25/sukanka-125-metai-kai-gime-poetas-publicistas-kulturos-veikejas-faustas-kirsa/

BIOGRAFIJA. Kazlauskas Benediktas (1909 m. sausio 24 d. Talpūnų kaime, Žaslių valsčiuje – 1995 m. balandžio 24 d. Vilniuje, palaidotas Talpūnų kapinėse) – filologas. Jo brolis – kunigas Jurgis Kazlauskas. Kaišiadorių vidurinėje mokykloje baigęs keturias klases, 1927 m. įstojo į Kauno jėzuitų gimnazijos V klasę, kurioje mokėsi iki 1931 m. Tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyrių. Studijas baigė 1937 m., įgydamas klasikinės filologijos specialybę. 1938-1947 m. dirbo Šiaulių ir Pasvalio gimnazijose lotynų kalbos mokytoju. 1947 m. pradėjo dirbti Vilniaus universitete, kur dėstė lotynų ir graikų kalbas filologams, istorikams, medikams. 1967 m. B. Kazlauskas apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją. 1970 m. jam suteiktas mokslinis docento vardas. 1979-1984 m. dirbo Klasikinės katedros vedėju. 1979 m. jam suteiktas nusipelniusio dėstytojo vardas. KŪRYBA. Benediktas Kazlauskas parašė lotynų kalbos vadovėlių bei mokymo priemonių teisininkams, medikams, istorikams. Jis išvertė nemažai Antikos, Viduramžių, Renesanso autorių: Euripido Medėją, Ijoną, Platono Valstybės fragmentus, DantėsMonarchiją, Petrarkos Apie panieką pasauliui, Plotino, J. A. Komenskio ir kitų kūrinių. Doc. B. Kazlauską ypač domino lotyniškoji Lietuvos literatūra. Šioje srityje jis yra itin daug nuveikęs. Jis pirmasis išvertė ir publikavo Adomo Šrėterio Giesmę apie Lietuvos upę Nemuną, Mikalojaus Husoviano Giesmę apie stumbrą (Carmen de statura, feritate ac venatione bisontis, 1523), Laurencijaus Bojerio Karolomachiją (Carolomachia, 1606), paskelbė straipsnių apie Jono Radvano poemą Radviliada (Radivilias…, 1592), Jokūbo Benečio panegiriką Viešpaties dešinės galybė(Virtus dexterae Dominis, 1647), buvo parengęs monografiją Humanistinė lotyniškoji literatūra Lietuvoje XVI–XVII amžiuje, kuri liko rankraštyje. Knygos Kultūrų kryžkelėje (1970) vienas autorių. Literatūra

• Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. – Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. – P. 95.
• Eugenija Ulčinaitė. Benediktas Kazlauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 672 psl.

ŠALTINIAI. http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Kazlauskas_Benediktas https://lt.wikipedia.org/wiki/Benediktas_Kazlauskas http://lietuvai.lt/wiki/Benediktas_Kazlauskas https://biblioteka.vu.lt/naujienos/parodos/filologui-vertejui-benediktui-kazlauskui-100

CITATA. … Rašinėti pradėjau dar gyvendamas Joniškyje. Per vėlai pradėjau, matyt, maniau, kad laikas nebėgs kaip vanduo. Dabar gailiuosi tų pramiegotų dešimtmečių. Daug galėjau padaryti – juk tik dirbant kas nors sukuriama. Kiekvienas žmogus , ko gero, prisimindamas savo nugyventus metus, kai ką norėtų pakeisti?.. Nė vienam nepasisekė. Pragyventos dienos – kaip kompostas !..Gali būti net ir purvinos, bet kai pasivarto tavo apmąstymuose – duona kvepia! Katkevičius Jonas BIOGRAFIJA. Gimė 1946 m. kovo 17 d. Bučionių kaime (prie Gegužinės, Kaišiadorių r.). Baigė Kaišiadorių vakarinę  vidurinę mokyklą, Vilniuje įsigijo ekonomisto specialybę. Dirbo J. Janonio kolūkio pirmininko pavaduotoju, vėliau Joniškyje įvairius darbus, dirbo Kaišiadorių Psichikos sveikatos centro socialiniu darbuotoju. Stebėtinas kaišiadoriškio Jono Katkevičiaus talento įvairiapusiškumas: nuo lyriškų, subtilių, iš širdies išplaukusių ir jaudinančių savo atvirumu eilėraščių, jautrių pasakojimų apie meno žmones, jų kūrybą bei talentą, iki šmaikščių ir taiklių, švelniai pašiepiančių tikrovės realijas, humoreskų. Ir visa tai paremta asmeniniais išgyvenimais, nebijant apnuoginti savo sielos, atsiverti. O kur dar įsimintinos jo humoreskų, eilėraščių bei publicistikos knygos, parašytos tik jam vienam būdingu stiliumi, gyva ir sodria liaudiška kalba, stebinančios  taikliais pastebėjimais ir skaudžia autoironija?! Bet tai dar – ne viskas. Jonas ėmėsi ir teptuko. Kartu su kitais mokėsi piešimo, tapybos pagrindų Kaišiadorių kultūros ir meno centro Dailės būrelyje. Gimė spalvingi paveikslai, nustebinę ir pradžiuginę meno mylėtojus. Dirbo jis su užsidegimu ir net surengė savo spalvingų tapybos darbų parodą. KŪRYBA „Vidinis balsas“ (2001), „Akimirkų žydėjimas“ (2002), „Ties bedugne“ (2004), „Nakties šuo“(2008), „Trečioji pusė“ (2012). ŠALTINIAI. http://www.kaisiadoriuaidai.lt/content/view/1220/43/

CITATA. Tiek tiesos ir gėrio suvokimas, tiek sąžinės balsas apima visus žmones ir visus laikus. Gali kisti papročiai, atskiros moralės taisyklės, bet visuomet žmonės skiria, kas gera ir kas bloga,- tai liudija sąžinės balso pirmenybę. Kun. Česlovas Kavaliauskas (1923 08 20 – 1997 02 21) BIOGRAFIJA. Kavaliauskas Česlovas (1923 m. liepos 20 d. Pumpėnų mstl., Panevėžio apskr. – 1997 m. vasario 20 d. Vievyje, palaidotas Vievio bažnyčios šventoriuje) – kunigas, teologas, poetas, Biblijos vertėjas. Nuo 1928 m. gyveno Kaune. Baigęs pradžios mokyklą, 1934-1941 m. mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. 1941-1946 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1946 m. įšventintas kunigu. Kunigavo Kelmėje, Žasliuose ir kitur. Už vadovavimą seminarijoje veikusiam Tomo Akviniečio studijų būreliui, antitarybinius pasisakymus ir religinius patarnavimus partizanams 1950 m. suimtas, kalintas Norilsko ir Magadano lageriuose. Dalyvavo 1953 m. Norilsko sukilime, sukūrė jo himną „Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo“. 1956 m. amnestuotas, grįžo į Lietuvą. Kunigavo Viduklėje, Raseiniuose, Dubingiuose, Vievyje, Kazokiškėse, Molėtuose, Joniškyje (Molėtų raj.), Jiezne, Žasliuose, Kaišiadoryse. 1966–1967 m. Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris. Nuo 1994 m. dėstė Aukštesniosios katechetų mokyklos Kaišiadorių vyskupijos skyriuje, jo vadovas. Daugelį stebina kun. Česlovo Kavaliausko talentas kalboms: savarankiškai studijuodamas moderniojo mokslo įvairius šaltinius greta mokėtų 6–7 didžiųjų Europos kalbų jis išmoko dar keletą, skaitė net 12–13 kalbų. Bendradarbiavo spaudoje („Nepriklausoma Lietuva“, „Šiaurės Atėnai“, „Katalikų pasaulis“, „Šaltinis“, „Nauka i religija“), radijo laidose („Mažoji studija“). Paliko teologinių, biblinių, filosofinių, šiuolaikinės pasaulėvokos straipsnių, eilėraščių rankraščių. KŪRYBA. Iš senovės graikų k. išvertė Naująjį Testamentą (1972 m. išleistas Bostone ir Meksike, pataisytas leidimas 1988 m. Vilniuje, iki 2003 m. Lietuvoje ir užsienyje išleisti 32 leidimai), patristikos kūrinių (Eusebijo Cezariečio „Bažnyčios istorija“ 1-7 skyriai, Vilnius, 1993 m.). Iš lotynų k. išvertė kai kurias Senojo Testamento dalis („Giesmių giesmė“ ir kitas) ir Romos mišiolo poetinius tekstus (1982 m. 2 leidimas 1987 m.), iš anglų ir kitų kalbų – pasaulietinės poezijos kūrinių ar jų fragmentų. Redagavo II Vatikano Susirinkimo nutarimų, (su M. Petkevičiumi, išleista 1968 m., 2 leidimas –1994 m.), Antano Liesio „Psalmyno“ (su V.Aliuliu, išleisti 1973 m. Lietuvoje, 1994 m. – JAV) vertimus. Bendradarbiavo spaudoje („Nepriklausoma Lietuva“, „Šiaurės Atėnai“, „Katalikų pasaulis“, „Šaltinis“, „Nauka i religija“), radijo laidose („Mažoji studija“). Paliko teologinių, biblinių, filosofinių, šiuolaikinės pasaulėvokos straipsnių, eilėraščių rankraščių. Parašė knygas: „Trumpas teologijos žodynas” (1992 m.), “Teologija šiandien“ (straipsnių rinkinys, 1995 m.), „Tarp fizikos ir teologijos“ (1998 m.) ir poezijos rinkinį „Pažadėtoji žemė“ (2000 m.). 2002 m. Vilniuje išleista A. Mozerio sudaryta atsiminimų apie kun. Č. Kavaliauską knyga „Priespaudos metais skleidęs tiesą“ ŠALTINIAI. https://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%8Ceslovas_Kavaliauskas http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Kavaliauskas_%C4%8Ceslovas

Į prarają Amžių vieni metai grimzta, Bet laikui įsakius kiti tuojau gimsta. Taip sukas ir sukas Gyvenimo ratas, Ateina, praeina įžymios datos. BIOGRAFIJA.  Tautodailininkė Stasė Karčiauskienė gimė 1930 m gegužės 6 d. Šakių mieste darbininkų šeimoje. Iki karo Šakiuose užbaigė pradinę mokyklą ir 3 gimnazijos klases. 1944 m. per evakuaciją atsidūrė Žemaičių Naumiestyje. Ten baigė progimnaziją, 3 metus mokėsi Šilutės gimnazijoje, o brandos atestatą gavo 1949 m. Šakiuose. 1953 m. baigusi Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą pagal paskyrimą iki 1976 m. dirbo Akmenės vidurinėje mokykloje. Atsikėlusi į Rumšiškes dar ištisą dešimtmetį dirbo mokykloje. Išėjusi į pensiją visiškai atsidavė kūrybai – tapo paveikslus, retkarčiais mėgsta palipdyti iš molio, rašo eilėraščius, prisiminimus. Yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Stebina Stasės Karčiauskienės šviesi atmintis, pasakojimų apie Šakius detalumas. Garbaus amžiaus moteris  ne kartą buvo pavadinta vaikščiojančia enciklopedija, aukso grynuoliu. KŪRYBA. 2003 m. išleido knygą „Šiupinys“,  „Pabiros“ (2018)

CITATA. „Tiesaus atsakymo, kur slypi žmogaus laimė, nėra ir negali būti. Ne veltui mano amžiaus sulaukęs vokiečių literatūros klasikas Johannas Wolfgangas Goethe rašė, kad per savo gyvenimą laimingas buvo gal tik keturias dienas“, – liūdnai šypteli filosofas, fizikas ir Lietuvos sinergetikos tėvas Saulius Kanišauskas (71 m.). BIOGRAFIJA. Gimė 1945-06-01 (tikroji gim. data 1944-10-19) Jurbarko raj. Raudonėnų km. tarnautojų šeimoje. Gyveno Raudonėje, Raseinių rajone Godlaukio km., Jurbarke, Jonavoje, Kuršėnuose, Šiauliuose, Kaišiadoryse, dabar – Vilniuje. Mokėsi Jonavos ir Kuršėnų (Šiaulių raj.) vidurinėse mokyklose. Pastarąją baigė 1962 m. ir įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą studijuoti fiziką ir astronomiją. 1967 m. pabaigoje grįžęs iš armijos pradėjo dirbti Kaišiadorių rajono Pravieniškių vidurinėje pamaininėje mokykloje, ten dešimt metų dėstė fiziką ir astronomiją. Tuo pat metu tęsė studijas Kauno politechnikos institute, įgijo radijo inžinieriaus specialybę. Vienerius metus dirbo ir Kauno radijo gamyklos centrinėje laboratorijoje radijo aparatūros reguliuotoju. 1977 m. buvo pakviestas dirbti Vilniaus planetariumo direktoriumi ir lektoriumi, šiose pareigose dirbo 15 metų. Planetariumo veikla pagarsėjo visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Pastatytas naujas planetariumo pastatas, įrengta nauja aparatūra. 1991 m. jo pastangų dėka Lietuvos „Žinijos“ draugijai priklausantis Vilniaus planetariumas buvo perduotas Teorinės fizikos ir astronomijos institutui. 1992 m. buvo išrinktas Lietuvos „Žinijos“ draugijos valdybos pirmininku (Draugijos faktiniu vadovu), šiuose pareigose dirbo 10 metų. 1993 m. pabaigoje apgynė humanitarinių mokslų daktaro filosofijos srityje disertaciją „Žmogaus ir kosmoso ryšiai šiuolaikiniuose gamtos moksluose: filosofiniai aspektai“. 1999 m. pavasarį buvo pakviestas dirbti Vilnius pedagoginio universiteto Psichologijos didaktikos katedroje, du semestrus dėstė psichologijos filosofiją. Nuo 2000 m. pradėjo dirbti Lietuvos teisės universitete (dabar – Mykolo Romerio universitetas), nuo 2011 m. rudens konkurso tvarka – pagrindinėse docento pareigose. Nuo 2010 m. gegužės mėn. dirba profesoriaus pareigose, dėsto filosofijos, etikos, moralės filosofijos, mokslo filosofijos, bendrosios ir praktinės etikos, mokslo kultūros ir etikos (doktorantams) dalykus. 2004 m. vasario mėn. suteiktas docento pedagoginis vardas, 2015 m. gegužės mėn. – profesoriaus vardas. KŪRYBA. Skaityta daugiau kaip 1500 viešų paskaitų fizikos, astronomijos, kosmonautikos, religijotyros, etikos, filosofijos tematika. Laikraščiuose ir žurnaluose, interneto portaluose paskelbta daugiau kaip 200 straipsnių ir interviu, dalyvauta keliose dešimtyse TV laidų. 1991-1992 m. kartu su R. Kalonaičiu, D. Sperauskiene, J. Nekrošiumi leido kelionių, nuotykių ir fantastikos žurnalą jaunimui „Aplink pasaulį“. 2000-2001 metais – kabelinės TV „Vinita“ laidos „Politikos slėpiniai“ autorius ir vedėjas. Rėmė Vilniaus fantastų klubo „Dorado“ veiklą ir aktyviai dalyvavo jo renginiuose. Be žemiau nurodytų bibliografijoje knygų paskelbta daugiau kaip 20 mokslinių straipsnių lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, gruzinų kalbomis. Laisvalaikio pomėgis – grožinė kūryba. Išleista fantastinė apysaka „Žvaigždinio byla“. Keli apsakymai ir ištrauka iš romano išspausdinti literatūros žurnaluose, almanachuose. Pjesė „Durys“ išversta į vokiečių kalbą, Lietuvos teatro sąjunga ją pristatė Europos dramaturgų konkursui. Pjesę „Palaidosim Ievą“ įsigijo Lietuvos kultūros ministerija. 1994-1998 metais buvo ką tik įkurtos Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) viceprezidentu, atstovavo Lietuvą tarptautiniuose ir pasauliniuose renginiuose, vadovavo Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymo projekto kūrimui, redagavo LSŠA leidinį „Savišvieta“. Nuo 2004 m. – Lietuvos „Žinijos“ draugijos viceprezidentas. ŠALTINIAI. http://studento.vikis.lt/wiki/index.php/Saulius_Kani%C5%A1auskas http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:VmnoByaPCjkJ:studento.vikis.lt/wiki/index.php/Saulius_Kani%25C5%25A1auskas&num=1&hl=lt&gl=lt&strip=1&vwsrc=0

CITATA. Beveik po trisdešimties metų Viktoras Kamantauskas knygelėje „Kalbėkime lietuviškai“ vėl bando mokyti, kad „papkė“ yra „aplankas“, „kliomba“ – „gėlynas“, „šienikas“ – „čiužinys“. Apie tuštybę/ Eugenijus BUNKA.-2015, lapkričio 20. BIOGRAFIJA. Kamantauskas Viktoras (1899 m. spalio 28 d. Rumšiškėse – 1951 m. lapkričio 1 d. Norvude, JAV) – kalbininkas, vertėjas. 1906 m. su motina išvyko į JAV pas tėvą Petrą Kamantauską, kuris vargonininkavo vienoje lietuvių parapijoje. Nuo 1919 m. Jeilio universitete studijavo klasikinę filologiją. 1921 m. su šeima grįžo į Lietuvą. Pradėjo lankyti Lietuvos Aukštuosius kursus, kur klausėsi K. Būgos dėstomos lietuvių kalbos ir indoeuropiečių lyginamosios kalbotyros. Nuo 1922 m. Lietuvos universitete studijavo kalbotyrą. 1923-1924 m. Monpeljė (Prancūzija) universitete studijavo prancūzų kalbą. Grįžęs į Lietuvą, 1925 m. paskiriamas anglų bei lietuvių kalbų mokytoju vyskupo M. Valančiaus gimnazijoje Telšiuose, paskui mokytojavo Plungės „Saulės“ gimnazijoje, dirbo Užsienio reikalų ministerijoje svetimųjų kalbų stilistu. Lietuvos telegramų agentūroje „Elta“ dirbo nuo 1929 m., o spaudos darbą dirbo nuo 1924 m. Nuo 1931 m. – „Elta“ vyriausiasis redaktorius, nuo 1933 m. – ir „Gimtosios kalbos“ redaktorius. 1938 m. paskiriamas konsulu Liepojoje (Latvija). 1940 m. bolševikams okupavus Latviją, grįžta į Kauną. 1941-1943 m. universitete Kaune dėstė anglų k. ir literatūrą. Aktyviai dalyvavo Skautų, Žurnalistų sąjungos veikloje, daug rašė kalbos klausimais. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1950 m. persikėlė į JAV. Dirbo Tremtinių komitete. VLIK-e, Raudonojo Kryžiaus organizacijoje. Mokėjo apie 12 kalbų. KŪRYBA. Išleido 6 vadovėlius ir žodynėlius, mokomųjų leidinių. Sudarė kelias kalbos chrestomatijas. Išvertė H. R. Hagardo, R. Rolano, V.Hugo, Č. Dikenso, L. Colomos ir kitų rašytojų kūrinių. Tarp originalių V. Kamantausko raštų pirmoje vietoje eina jo veikalai apie lietuvių kalbą — 1928 m. išėjo „Trumpas lietuvių kalbos kirčio kursas“, 1929 m. – „Trumpas lietuvių kirčio mokslas“, 1930 m.-„Trumpas kalbos netaisyklingumų ir barbarizmų žodynėlis“, 1933 m. – „Kalbėkime lietuviškai“, „Kirčiuota lietuvių literatūros chrestomatija“ ir k. Išleido kitų vadovėlių. Iš anglų, prancūzų ir kt. kalbų išvertė per 40 veikalų. V. Kamantauskui rūpėjo ne teorija, bet kalbos praktika — jos taisyklingas vartojimas. ŠALTINIAI. https://lt.wikipedia.org/wiki/Viktoras_Kamantauskas http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Kamantauskas_Viktoras http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=5192:mi&catid=316:10-gruodis&Itemid=358 http://lietuvai.lt/wiki/Viktoras_Kamantauskas http://zemaiciolaikrastis.lt/15982/apie-tustybe/

CITATA. BE TAVĘS Per naktis Tavo veidą matau. Šlama žodžiai kaip vėjas kleve: – Be tavęs mes gyvename Tau, be Tavęs mes dainuojam Tave! Tavo meilėj, Tėvyne, budžiu! Tu man duona ir kraujas buvai. Tu ir būsi palaimos žodžiu, nors namop ir negrįžtų laivai… Per naktis Kryžių kalną matau. Šlama žodžiai kaip vėjas kleve: – Be Tavęs mes gyvensime Tau, be Tavęs mes dainuosim Tave! A. Jasas BIOGRAFIJA. Jasas Adomas Petras (1908 m. sausio 28 d. Sent Luise, JAV – 2000 m. gruodžio 15 d. Čikagoje) – Kaišiadorių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, pedagogas, poetas. Gimęs Amerikoje, su tėvais grįžo į Lietuvą. Vaikystę praleido Kerbedžių kaime Kvėdarnos valsčiuje. Baigęs pradžios mokyklą, 1924 m. įstojo į Švėkšnos „Saulės“ progimnaziją, vėliau peraugusią į gimnaziją. Besimokydamas joje, pradėjo rašyti eilėraščius. 1931 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyrių, studijavo lietuvių kalbą. 1934 m. pripažintas pradžios mokyklos mokytojo – praktikanto vardas ir teisės. 1935 m. baigė Švietimo ministerijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų vasaros kursus. Studijas baigė 1943 m. Vilniaus universitete, Filologijos fakultete. 1933 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti Kaišiadorių valdžios vidurinėje mokykloje (vėliau progimnazijoje, gimnazijoje) lietuvių kalbos mokytoju, o vėliau joje dėstė ir literatūrą. Kaišiadoryse dirbo iki 1943 m. Tais metais, kai baigė studijas Vilniaus universitete, iš Kaišiadorių persikėlė dirbti į Švėkšnos gimnaziją. Artėjant frontui, pasitraukė į Vokietiją. 1948 m. persikėlė į JAV, apsigyveno Čikagoje. Dirbo Čikagos metalo gamyklose. KŪRYBA. 1934 m. A. Jasas išleido eilėraščių rinkinį „Širdis žody”, kurį palankiai vertino V. Mykolaitis-Putinas. 1963 m. išleido eilėraščių rinkinį “Būk palaimintas”  (papildytas leidimas – su skyriais „Širdis žody“ ir „Būties mozaika“ 2000 m., Čikaga). ŠALTINIAI. http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Jasas_Adomas_Petras

CITATA. atsinaujinsiu iš srovenimo vandenų blyškaus smėlio lytėjimuos drėgmėje  augalų Tavo pėdas surinkusi ir palaužtais sparnais vėl į orą pakilsiu. žodžiai supančioti lyg pavergti kas juos išlaisvins ? tik aš pati nors jie ir dūlūs vis tiek nuostabūs kai laisvėj ganos tuomet suvokia savo didybę jie individai net pasiklydę   BIOGRAFIJA. Ineza Juzefa Janonė (tikras vardas – Ineza Janonytė-Buitkuvienė) – poetė, prozininkė. Gimė 1940 10 24 Panevėžyje. Baigė Panevėžio 4-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Aušros“ pagrindinė mokykla), mokėsi Juozo Miltinio dramos teatro studijoje. Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) studijavo lituanistiką. Dirbo mokytoja Žaslių, Panevėžio J. Balčikonio, Kauno ir kitose vidurinėse mokyklose. Taip pat dirbo Kauno menininkų namuose renginių organizatore, Petro Cvirkos memorialiniame muziejuje, žurnaliste Panevėžio, Kauno, Vilniaus laikraščių redakcijose, Kauno medicinos universiteto (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) laikraščio redaktore. 1990–1997 m. kartu su vyru buvo įsteigusi individualią leidybos įmonę „Akcentai“, kuri leido savaitraščius „Akcentai“, „Atšvaitai“, įvairius mėnesinius priedus, pažintinio šviečiamojo pobūdžio knygas. Rašyti pradėjo vidurinėje mokykloje. Spaudoje publikavusi eilėraščių, apsakymų, recenzijų, kritikos straipsnių, eseistinių, publicistinių rašinių apie iškiliausius kultūros, mokslo žmones. Jurgio Buitkaus literatūrinės premijos steigėja. Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 2002 m. KŪRYBA. B i b l i o g r a f i j a : Veidas: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1978. Kodėl išėjo šuo: apsakymai ir eilėraščiai. – Kaunas: Akcentai, 1992. Visada su manimi: autobiografinė apysaka. – Kaunas: Akcentai, 1994. Ratu apie save: eilėraščiai. – Kaunas: Žurnalo „Nemunas“ leidybos grupė, 2002. Vandens dėlionė: eilėraščiai. – Kaunas: Naujasis lankas, 2003. Atitrūkęs šešėlis: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 2005. Korta žaidėjo rankose: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. Sau pradingstu iš akių: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. Su Tavimi be Tavęs: poezija. – Vilnius: „Naujosios Romuvos“ fondas, 2010. Galudaržės krunė: impresijos. – Vilnius: Versus aureus, 2010. Tandemas: bendraukim sielom, mylimasai. – Vilnius: Versus aureus, 2012. Esame, kad nebūtume: eilėraščiai. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2013. Kalavijai lemties: eilėraščiai. ‒ Kaunas: Kopa, 2016. Tarp Scilės ir Charibdės: eilėraščiai (lietuvių ir rusų k.). ‒ Kaunas: Kopa, 2016. B e n d r a a u t o r ė : Buvo nebūtinai: menas kaip gyvenimas, gyvenimas kaip menas: esė, pašnekesiai, recenzijos (kartu su J. Buitkumi). – Vilnius: Versus aureus, 2009. ŠALTINIAI. http://www.rasytojai.lt/lt/kontaktai/58-rasytojai/esami-nariai/j/172-janone-buitkuviene-ineza-juzefa

CITATA. PRO LYDAS MŪRUS PRAVAŽIUOJANT Nesuprantu tų lietuvių, Katrie lizdų tik gadina, Kitų ieška sau liežiuvių, O saviškį kojams mina! Nėr tėvynės be liežiuvia, Kiekviens šitų gal suprasti: Atimk kalbų nuo lietuvia, Tai Lietuvos jau ir nesti. Šneku kraštas tiktai gyvas, Kaip tas kūnas dvasiu sava; Kaip tas ūkis yr valyvas, Kur Lietuva meilį gava! Gimžauskas S. Lietuvos bicziulis.- V., 1996. BIOGRAFIJA. Gimžauskas Silvestras gimė 1845 m. spalio 13 d. Užnerio apskrityje, Linkmenų parapijos ir valsčiaus Kirdeikių kaime (dabar Utenos apskr.) –  mirė 1897 m. spalio 27 d. Varšuvoje – kanauninkas, Žiežmarių vikaras, poetas, švietėjas, kalbinės, etnografinės ir archeologinės medžiagos rinkėjas, vertėjas, publicistas. Septynmetis Silvestras ėmė lankyti parapinę mokyklą Linkmenyse, o 1857 m. įstojo į Švenčionių gimnaziją. 1860 m. jis perėjo į Daugpilio realinę gimnaziją ir baigė visą kursą – šešias klases. 1862 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1863 m., prasidėjus sukilimui, išvyko iš Vilniaus. 1876 m. spalio 11 d. Gimžauskas įšventintas į kunigus, o po metų – 1877 m. rugsėjo 3 d. išsiųstas į Sankt-Peterburgo dvasinę akademiją. 1878 m. birželio 17 d. Vilniaus vyskupijos kurija paskyrė Gimžauską vikaru į Želudoką, nedidelį dabartinės Gudijos miestelį, kuriame XIX a. antroje pusėje dar nemažai žmonių kalbėjo lietuviškai. Vos po pusmečio, 1879 m. vasario 4 d., poetas perkeliamas vikaru į Žiežmarius. Atsidūręs arčiau pažįstamų vietų, pasitaisius sveikatai, Gimžauskas kibo į darbą ir pareikalavo, kad lenkėjančioje parapijoje bent kas antrą sekmadienį būtų sakomi lietuviški pamokslai, pradėjo mokyti lietuviškų poterių. Jo pastangomis Žiežmariuose išsiplėtė nuo 1866 m. ten veikusi draudžiamosios spaudos platinimo bazė, iš kurios lietuviškos knygos sklisdavusios po Trakų ir Švenčionių paskritis. 1883 m. gegužės 14 d. Gimžauskas paskirtas Kietaviškių klebonu, 1884 m. birželio 18 d. – Valkininkų klebonu ir Merkinės dekanu. 1891 m. birželį Gimžauskui suteiktas garbės kanauninko titulas. 1893 m. vasario viduryje išvažiavo vikarauti į Giedraičius. 1893 m. gruodžio 14 d. Gimžauskas buvo paskirtas altarista į Bagaslaviškį. 1897 m. vasarą poetas susirgo akmenlige ir išvyko gydytis į Varšuvą. Ten ir mirė spalio 27 d. miesto Kūdikėlio Jėzaus ligoninėje. Poeto gimtasis namas perkeltas į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Jo vietoje žmonės pasodino ąžuoliuką, o 1988-aisiais greta pastatytas medžio drožėjo darbo paminklas. KŪRYBA. 1890 m. parengė pirmą patriotinį lietuvišką atsišaukimą, išspausdintą JAV, kuriame ragino brolius lietuvninkus neleisti vaikų į nelietuviškas mokyklas, mylėti ir ginti lietuvišką kalbą. Leido eilėraščių bei publicistines knygeles. Visas savo pajamas aukodavo lietuviškoms knygoms leisti. Darbo Žiežmariuose ir Vidiškėse metai reikšmingiausi jo kaip rašytojo biografijoje:  1879 m. pasirodė antrasis poeto leidinys – „Ant Nauju Metu Lietuvai dovaniale“, 1881 m. – „Lietuvos Bičiuolis“. Svarbiausių, poeto vardą Gimžauskui pelniusių posmų idėja – gimtosios lietuvių kalbos aukštinimas. ŠALTINIAI https://lt.wikipedia.org/wiki/Silvestras_Gim%C5%BEauskas http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Gim%C5%BEauskas_Silvestras http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2012/12/29/fondasa_08.html http://www.spaudos.lt/Knygnesiai/Silvestras_Gimzauskas.htm „Aušros“ 40 m. sukaktuvėse. 1883-1923. – Richmond, Philadelphia, [1923]. – P. 29, 30; Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904. – Vilnius: „Diemedžio leidykla“, 2004. – P. 147-148; Rašytojo nekrologas // Tėvynės sargas. – 1898, Nr. 5/6, p. 36; Subačius, Paulius. Įvadas // Silvestras Gimžauskas. Lietuvos bicziulis / parengė Paulius Subačius. Vilnius: Aidai, 1996, p. 11, 12, 13, 18, 21, 22, 37, 39, 42, 43, 44, 45.

Kur tik beeičiau, kur tik bebūčiau, Savo pasauly nešuos kartu. Ar šviečia saulė, ar vėjai pučia, Jojo veikimą sieloj juntu. Janulis Anastazas (1917 m. balandžio 22 d. Žeimių kaime, Šiaulių valsčiuje – 1989 m.lapkričio 15 d. Kaišiadoryse, palaidotas Šiluvos kapinėse) – vienuolis jėzuitas, vargonininkas, poetas, religinių raštų platintojas, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis.  Gimė ūkininkų šeimoje – tėvai turėjo 36 ha žemės. Mokėsi Ginkūnų pradžios mokykloje. 1933 m. išvažiavo į Kauną ir įstojo kandidatu į jėzuitų vienuolyną. 1935 m. įstojo į Pagryžuvio jėzuitų noviciatą. 1936 m. davė įžadus. Pagryžuvio jėzuitų namuose išbuvo iki vienuolyno uždarymo 1948 m. Po to pradėjo vargonininkauti Tytuvėnų bažnyčioje. 1949 m. gruodžio 14 d. A. Janulis buvo suimtas, jam iškelta baudžiamoji byla. Pareikštas kaltinimas, kad jis 1941 m. birželio 24 d., būdamas Kelmės rajono Pagryžuvio vienuolyno vienuoliu – jėzuitu, nuplėšė nuo vienuolyno pastato ir sunaikino Sovietinės valstybės vadovų portretus bei sovietinius plakatus ir ant vienuolyno bokšto iškėlė trispalvę Lietuvos vėliavą. 1950 m. birželio 10 d. Ypatingasis Pasitarimas prie SSSR Saugumo ministro RSFSR BK 58-10 straipsnį Janulį nuteisė 10 metų laisvės atėmimo. Grįžęs iš įkalinimo vietos, apie pusantrų metų vargoninkavo Dūkšto bažnyčioje Ignalinos rajone. 1958 m. išvažiavo vargoninkauti į Druskininkų miestą. 1959 m. rudenį išvyko vargoninkauti į Kirgizijos SSR Kanto rajono Liuksenburgo apylinkę. Uždarius bažnyčią, A. Janulis grįžo į Lietuvą ir pradėjo vargoninkauti Kaišiadorių katedroje.  A. Janulis Kaišiadorių katedroje vargonininkavo iki 1980 m. 1980 m. sausio 29 d. Janulis buvo suimtas Kauno geležinkelio stotyje, kai vežė išplatinti draudžiamą literatūrą – 60 knygų dviejuose lagaminuose.  Kitą dieną (sausio 30-ąją) Janulio namuose (Kaišiadorys, Tarybų g. 6) buvo atlikta krata. Rastos dvi portatyvinės rašomosios mašinėlės, antisovietinio turinio literatūra. Apkaltintas tuo, kad gyvendamas Kaišiadorių mieste, nuo 1979 m. sausio iki suėmimo gamino, platino ir saugojo platinimo tikslu antitarybinio turinio nelegalius leidinius ir kitokią panašaus turinio literatūrą. “Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką”, “Aušrą”, “Tiesos kelią”. Teismas įvyko 1980 m. lapkričio 26 d. Kaišiadoryse. Nuteistas 3,6 m laisvės atėmimo griežto režimo pataisos darbų kolonijos. Kalėjo Mordovijoje. Paleistas į laisvę, nuo 1983 iki 1989 m. toliau vargonininkavo Kaišiadorių katedroje. KŪRYBA. Rašė eilėraščius. 11 eilėraščių paskelbti tremtinių poezijos antologijoje „Tremtinio Lietuva“ (Tremtinio Lietuva: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 262-269), periodikoje. 2002 m. išleistas poezijos rinkinys „Gyvenimo aidai“. VALSTYBINIAI APDOVANOJIMAI 1999 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties). ŠALTINIAI http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Janulis_Anastazas

Sezamai atsiverk Kai tu išdygsi miesto vidury Minioj žieduotų pievų Užvertę galvas plauks stogai Ir tu išgirsi žemė netoli Ir ji tave išgirs Šiurens langų stiklais Klebens namų duris.   Angelė Jankauskytė-Rabačiauskienė (g. 1952 m. balandžio 10 d. Didkiemis, Šilalės rajonas) – Lietuvos radijo ir spaudos žurnalistė, poetė. 1979 m. baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. Dirbo pedagoginį darbą Kaišiadorių rajone, buvo Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos komiteto redaktorė Kaišiadoryse. Nuo 1987 m. laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redakcijos žurnalistė, redaktorė. Lietuvos žurnalistų sąjungos, nuo 1991 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. ^[1] Bibliografija

• Gėlė po delnu. – Vilnius: Vaga, 1985
• Žemės rūbais. – Vilnius: Vaga, 1991

Šaltiniai http://www.rasytojai.lt/jankauskyte-angele/ Žurnalistikos enciklopedija.-V.,Pradai,1997.-182 psl.

Halpernas Beras (Galperinas Borisas Lvovičius) (1902 m. lapkričio 14 d. Darsūniškyje – 1984 m. rugsėjo 24 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus žydų kapinėse) – rašytojas. Pirmojo pasaulinio karo metais su savo tėvais gyveno Liepojoje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, grįžo į Kauną. Čia jis studijavo, tapo diplomuotu inžinieriumi statybininku. XX a. 3 dešimtmetyje debiutavo publicistikos žanre, jo darbas buvo paskelbtas Paryžiuje. Po kurio laiko emigravo į Urugvajų, kur tapo vienas iš Montevidėjuje leidžiamo žydų laikraščio redaktorių. 1936 m. grįžo į tuometinės Lenkijos okupuotą Vilnių. 1937 m. atvyko į Sovietų Sąjungą. Apsigyveno Maskvoje. Po kurio laiko įkalintas Norilske, po karo – Krasnojarsko krašte. Nuo 1965 m. bendradarbiavo Maskvoje leidžiamame žurnale „Sovetiš heimland“ (išvertus iš jidiš k. – „Sovietinė Tėvynė“). Dešimties apsakymų, apybraižų, kritikos straipsnių autorius. Dauguma jo kūrinių, parašytų 1960-1980 m., įtraukti į knygą „Main iches“ (išvertus iš jidiš k. – „Mano kilmė“), kurią 1978 m. išleido leidykla „Cоветский писатель“; ta pati knyga į rusų k. buvo išversta 1983 metais. 1984 m. išleista antra knyga „Istapšech hanefeš“ (išvertus iš jidiš k. – „Gyvenimo ataskaita“). Į jidiš k. vertė A. Baltakio, J. Strielkūno, V. Palčinskaitės, kitų poetų eilėraščius, publikavo juos žurnale „Sovetiš heimland“. Literatūra

• Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. – Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. – P. 88.

Publikacijos

• Biografija publikuota (nenurodant šaltinio): Pažadėtoji žemė – Lietuva / sudarytojas Vilius Kavaliauskas. – Vilnius, 2013. – P. 126.

CITATA. Vienatvė mano Atsivėrė, Padovanojo ilgesį Keip gėrį, Širdim giesmių Prilijo… Dabar tikiu Kitom žvaigždėm, Kitom lelijom. BIOGRAFIJA. Danutė Grigaliūnienė gimė Dzūkijoje, Naujaplentos kaime (g. 1945 10 02). – poetė, vaikų literatūros rašytoja ir pedagogė iš Kaišiadorių, populiarių knygų „Kur bėgi, upeli?“ bei „Kažkas ne taip“ autorė. Savo leidžiamomis knygomis išreiškianti meilę vaikams, Danutė Grigaliūnienė prisipažįsta pati nebuvusi labai gera mergaite ir veikiausiai dėl to puikiai juos supranta. Vadinu save keliaujančia paukšte. Sparnų neturiu, todėl einu ir einu. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Karo meto vaikams ne visiems buvo lemta turėti pastovius namus. Aš iki šešerių metų augau pas savo dziedulius gražiame Dzūkijos kaime Alytaus rajone. Kai atėjo laikas mokytis, mama pasiėmė mane į Vilnių. Tėtis tuo metu jau kalėjo Vorkutos lageryje. Vilniuje baigiau vidurinę mokyklą, Vilniaus Valstybinį Pedagoginį institutą. Vilniuje ir mokytojavau iki 1995-ųjų metų. Pūtė stiprūs nauji istoriniai vėjai. Aš atsidūriau vyro tėviškėje –  Eitekonių kaime Kaišiadorių rajone. Čia mokiausi ūkininkauti. Sunkiai sekėsi, bet labai stengiausi. Mokiausi iš knygų, agronomo, veterinarijos gydytojo, kaimynų… KŪRYBA.  Pirmoji knyga – apysaka vaikams „Kol lapai dar kybojo ant šakų“ (1992 m.), apysaka suaugusiems „Aš neskubu“ (1994 m.). Kaišiadorių rajone gyvendama parašiau vaikams: Po močiutės skara: eilėraščiai vaikams/Danutė Grigaliūnienė; dailininkė Vida Aleksienė.- Vilnius, „Alka“, 1999. – 26 p.: iliustr. Labas, Žūže!: apysaka vaikams/ Danutė Grigaliūnienė; dailininkė Asta Puikienė.- Vilnius, „Kronta“, 2002.- 44 p.: iliustr. Sesės: eilėraščiai vaikams/ Danutė Grigaliūnienė, iliustravo Kaišiadorių dailės būrelio nariai.- Kaišiadorys: Kaišiadorių literatų klubas „Gija“ 2005. -24 p.: iliust. Vėl pro šalį: apysaka vaikams/Danutė Grigaliūnienė; dailininkė Asta Puikienė.- Kaišiadorys: Kaišiadorių literatų klubas „Gija“, 2006.-79 p.: iliustr. Kakariekū: pasaka/ Danutė Grigaliūnienė.-  Kaišiadorys: Printėja, 2010.- 24 p.: iliustr. Kaimynai: eiliuota pasaka/ Danutė Grigaliūnienė; iliustravo Kaišiadorių dailės būrelio nariai.- Kaišiadorys: Kaišiadorių literatų klubas „Gija“, 2011.- 16 p.: iliustr. Varlės nepatars: apysaka vaikams/ Danutė Grigaliūnienė; dailininkė Kristina Tokarevienė.- Kaišiadorys, Printėja, 2012.- 114p.:iliustr. Kažkas ne taip: apysaka vaikams/ Danutė Grigaliūnienė; dailininkė Eglė Lipeikaitė.- Kaišiadorys, Printėja, 2013.- 104 p: iliustr. Šypsos dvidešimt veidų: eilėraščiai vaikams/ Danutė Grigaliūnienė; dailininkė Romas Dubonis.- Kaišiadorys, Printėja, 2017.- 28 p.: iliustr. Suaugusiems: Bobų gryčia: humoreskos/ Danutė Grigaliūnienė; dailininkė Asta Puikienė.- Kaišiadorys: Kaišiadorių literatų klubas „Gija“, 2005.- 62 p.:iliustr.. Supainiojo sparnų spalvas: eilėraščiai/ Danutė Grigaliūnienė; dailininkė Kristina Tokarevienė.- Kaišiadorys: Kaišiadorių literatų klubas „Gija“, 2009.- 68 p.: iliustr. Nenusisuk: eilėraščiai/ Danutė Grigaliūnienė; nuotraukos Ovidijaus Kavaliausko.- Kaišiadorys, Printėja, 2011.- 114p.: iliustr. Laiko alsavimas: eilėraščiai/ Danutė Grigaliūnienė; dailininkė Kristina Tokarevienė.- Kaišiadorys, Printėja, 2014.- 100 p.: iliustr. ŠALTINIAI. https://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/70693/prasideda-jubiliejiniai-metu-knygos-rinkimai http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?3027805713 http://www.atspindziai.lt/aplinka/kultura/kaisiadorietes-knyga-metu-knygos-penketuke/ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-10-14-prasideda-jubiliejiniai-metu-knygos-rinkimai/123049

CITATA. BIOGRAFIJA. Pranas Genevičius gimė 1923 m. vasario 27 d. Jundeliškių kaime, Nemajūnų parapijoje, Prienų rajone, valstiečių šeimoje. Mokėsi Jiezno pradinėje mokykloje, vėliau Kaišiadorių gimnazijoje. 1941 – 1942 m. mokytojavo Užuguosčio pradinėje mokykloje. 1942 – 1946 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 1947 m. balandžio 27 d. arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniaus arkikatedroje jį įšventino kunigu. Darbavosi šiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose: vikaru – Punioje (1947) ir Kaišiadoryse (1947 – 1948); klebonu – Žiežmariuose (1948 – 1949), Kaišiadoryse (1949), Skudutiškyje (1950 – 1951), Ryliškiuose (1951 – 1952), Kuktiškėse (1952 – 1961), Bagaslaviškyje (1961 – 1965), Bijutiškyje (1965 – 1969), Joniškyje (1969 – 1972); nuo 1972 m. balandžio 27 d. iki mirties darbavosi Darsūniškio parapijoje (Kaišiadorių raj.). Visą gyvenimą, o ypač pastaraisiais metais, darbuodamasis Darsūniškyje, Kun. pomėgis – kelionės: yra lankęsis JAV, Italijoje, Šventojoje Žemėje, Fatimoje, Lurde, skersai išilgai išvažinėjęs Lietuvą. Regimieji kun. Prano darbo vaisiai gražūs ir gausūs. Pavyzdžiui, paskutiniojoje jo darbo vietoje, Darsūniškio parapijoje, visus trisdešimt metų be galo rūpestingai tvarkytą ir puoselėtą bažnyčią puošia kun. Prano iniciatyva sukurtas paveikslas “Motina Darsūniškio” ir skulptūra – bareljefas “Gerasis ganytojas”. Pats paskutinis ir bene didžiausias Jo rūpestis – naujos klebonijos, kurioje labai trumpai tesuspėjo pagyventi, statyba. Antras taip pat labai svarbus pastaruoju metu jo iniciatyva atliktas darbas – kapinių koplyčios atnaujinimas, kurios, kaip pats yra minėjęs, dar nebaigė. Tačiau pats reikšmingiausias jo įvykdytas projektas, padedant ir visiems darsūniškiečiams – garsiųjų Darsūniškio vartų – šv. Agotos, šv. Jurgio ir šv. Kazimiero koplytėlių – atstatymas vos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 2003 m. lapkričio 27 d., eidamas 81 – uosius metus, autoavarijoje žuvo Kaišiadorių vyskupijos kunigas jubiliatas Pranas Genevičius. Tamsiu paros metu einantį iš Greitosios pagalbos ligoninės, kunigą Praną Genevičių Vilniuje, Oslo gatvėje, mirtinai sužalojo lengvasis automobilis. KŪRYBA.  Pranas Genevičius degė meilė žodžiui, visų pirma poezijai; išleido 3 poezijos rinkinius: “Posmai kelionėse”, “Lietuva po Kremliaus žvaigžde” ir “Rinktinė”; ketvirtoji jo poezijos knyga, apie kurią yra minėjęs artimiausiems, taip ir liko rankraščiuose. ŠALTINIAI.http://kaisiadorys.lcn.lt/naujienos/;18 http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Genevi%C4%8Dius_Pranci%C5%A1kus

CITATA. Brangūs Kaišiadorys, sveikinu daina. Aukštaitijos mieste, puoškis kas diena. Kai kaišiadoriečiai vėl į darbą eis. Lyg gėlė balčiausia miestas išsiskleis. Kur be tavęs, Tėvyne, pasidėčiau, Be tos žolės, be tavo uosio, meilės?.. Kol tu esi, aš širdyje ne bėdžius, O duonos trupiniai – tau mano eilės… BIOGRAFIJA. Gimęs Smalininkuose (1955), Jurbarko rajone. Augte suaugęs su Nemunu, jo pakrantės saugo Jono vaikystės ir jaunystės prisiminimus. Po studijų Vilniaus pedagoginiame institute buvo paskirtas į Jagėlonis – mokytojauti aštuonmetėje mokykloje. Po to – Kaišiadorių 1-osios vidurinės mokyklos direktoriumi (1975–1981). Turiningas J. Endrijaičio gyvenimas, spalvinga jo kūrybinė veikla. Jis yra Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos steigimo deklaracijos signataras ir vienas iš ilgamečių šios sąjungos vadovų. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Išleidęs aštuonias poezijos knygas suaugusiems ir vaikams. Dirba Vilniaus Senamiesčio vaikų ir jaunimo klubo „Kregždutė“ direktoriumi, vadovauja literatūrinės kūrybos pagrindų studijai, kurią lanko kuriantys poeziją talentingi moksleiviai.  Kūrybinė autobiografija pristatyta V. Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“ (1996), „Lietuvių literatūros enciklopedijoje (2002).  Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, dirbo vyriausiuoju redaktoriumi, žurnalisto darbą žurnaluose  „Žemėtvarka ir melioracija“, „Aplink pasaulį“, laikraštyje „Žvaigždikas“ . Vėliau kelerius metus darbavosi leidybos firmose, kartu su kolegomis įkūrė vieną pirmųjų laikraščių kompiuterininkams „Monitorius“, kuriame dirbo vedančiuoju redaktorium. KŪRYBA.   Išleido  aštuonias poezijos knygas suaugusiems ir vaikams: „ Budinti gentis“ (1991), „Saulėlydžio ežiukai“ (vaikams, 1992), „Keltas“ (1995), „Bituliukas“(vaikams,1996), „Mažojo policininko abėcėlė“ (vaikams, 2000), „Vėjų rožė“ (2001),  „Vanagėlio žiedas“ (vaikams, 2006), „Lietaus raitelis“ (2009), už pastarąją apdovanotas literatūrine Jono Aisčio premija, publicistikos knygą „Krepšinis – mano gyvenimas“ (kartu su  krepšinio treneriu Rimantu Endrijaičiu, 1998), romaną „Nemunas kaltės nenuplauna“(2013), už pastarąjį apdovanotas Stasio Bataičio premija už prozą (iš dr. N. Bataitytės literatūrinio fondo Los Andžele, JAV). ŠALTINIAI. http://www.kaisiadoriuaidai.lt/content/view/1197/25/ http://lzs.lt/lt/naujienos/sukaktys_jubiliejai/archive/p85/kolega_jonas_endrijaitis_savo_dekinguma_grazinu_eilerasciais_isleistose_knygose.html

CITATA. Apie savo gimtinę autobiografijoje (žr. knygą „Tarybų Lietuvos rašytojai“, 1989) V. Galinis rašė : „Mano gimtinės apylinkėse nėra nei didesnių upių, nei ežerų, tik kaimo pakraščiu sruvena Lomenos upelis, kuriame, kiek prisimenu, retai kada būdavo vandens aukščiau kelių. Ir vis dėlto tai labai mielas kraštas – kalneliais ir kloniais išvagotas, žaliom sodybų kepurėm pasipuošęs, kiek tolėliau melsvuojančios  miškų juostos apsuptas.“ BIOGRAFIJA. Vytautas Galinis (1924 m. kovo 9 d. Miežonys, Kaišiadorių valsčius – 1999 m. kovo 12 d. Nemenčinė, palaidotas Vilniuje) – Lietuvos literatūros tyrinėtojas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. V. Galinis baigė Kaišiadorių gimnaziją, 1947 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantūrą (jis buvo vienas pirmųjų pastarojo instituto darbuotojų). 1950–1992 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), 1976–1984 m. Vilniaus universiteto dėstytojas. Nuo 1982 m. profesorius. 1955 m. priimtas į Rašytojų sąjungą. KŪRYBA. Parašė studijų, kritikos straipsnių, mokyklinių lietuvių literatūros vadovėlių. Parengė poezijos rinktinių. 1955 m. priimtas į Rašytojų sąjungą. Išleido literatūros istoriografijos ir kritikos knygas „Petro Cvirkos apsakymai“ (1954), „Antanas Venclova“ (1958), „Literatūra, dabartis, žmogus“ (1966), „Naujos kryptys lietuvių literatūroje“ (1974). Už lietuvių literatūros istorijos tyrinėjimus ir kritikos straipsnių knygą „Šaknys ir atžalos“ (1984). V. Galinis apdovanotas 1969 m. ir 1985 m. respublikinėmis premijomis. Parengė spaudai J. Tysliavos, K. Binkio, H. Radausko ir kitų praeities rašytojų kūrybos leidimų. Kartu su kitais mokslininkais parašė keturtomę ir dvitomę „Lietuvių literatūros istoriją“ (1958-1968 m. ir 1979-1982 m.), taip pat „Literatūros teorijos apybraižą“ (1982). ŠALTINIAI. https://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Galinis_(1924)

CITATA. Metų laikai Pavasaris ateina Visais takais, keliais Ir atneša mums dainą Su saulės spinduliais. O vasara mus glosto Kaip motina gera. Žalius laukus apklosto Skaisčių spalvų skara. Ruduo kaip gervių klyksmas Keliauja per laukus. Dažnai spalvingas, linksmas, Šviesus dar ir puikus. O koks žiemos gražumas! Sušunkam iš širdies. Baltųjų snaigių rūmuos Lyg pasakoj jauties. BIOGRAFIJA. Drėgva Edvardas (g. 1925 m. liepos 25 d. Kapčiškių kaime, Žaslių valsč.) – poetas, dainų tekstų autorius. Tėvai – Stasys Drėgva ir Juzefa Cesliukaitė. 1941 m. rugsėjo 1 d. įstojo į antrąją Kaišiadorių gimnazijos klasę; gimnazijoje mokėsi iki 1944 m. birželio 15 d. Paskui mokėsi Vilniuje. Dirbo buhalterinį darbą Švietimo, Socialinio aprūpinimo ir Žemės ūkio ministerijose. Kūryba Eilėraščius skelbė periodikoje, išleido poezijos vaikams rinkinius „Riešutauti aš ėjau“ (1974), „Vasaros kraitelė“ (1978), parašė daug dainų tekstų. Rašo ir satyrinius eilėraščius, epigramas. Pastaraisiais metais keliasdešimt E. Drėgvos epigramų išspausdinta „Valstiečių laikraštyje“. Savo kūrybą yra publikavęs „Kaišiadorių aiduose“. Šaltiniai http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Dr%C4%97gva_Edvardas    Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 1767. Ap. 3. B. 265. L. 6. Gimimo metrikų išrašas. 1943 m. balandžio 19 d.; L. 7. Kaišiadorių gimnazijos pažymėjimas. 1944 m. birželio 15 d. Literatūra Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. – P. 245; Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius: „Vaga“, 1987. – P. 305.

CITATA. „Tylos upėn brenda žmonių gyvenimai ir dingsta jos tėkmėje….“. Milijonai pasaulio slėnių žmonių gyvenimų. Menininkas yra tas žmogus, kuris, tarsi perlų, ieškotojas, neria į tos tylos upės gelmę ir ištraukia stebuklingą kriauklelę , kurią atidaręs išvysta perlą, žėrint į visomis saulės spektro spalvomis. Tada, nors išėjusiojo  į tylos upę žmogaus, žemėje jau  nebėra, „tačiau, regis, jį esant į toje pačioje erdvėje, ten, kur ir mes. Pilna ženklų apie jo buvimą…“ BIOGRAFIJA. Elena Dekaminavičienė gimė 1950 metais Domeikiemio kaime, Kaišiadorių raj. Tai poetė, rašytoja, literatūros kritikė.  Nors 30 metų gyvena Suvalkijoje, apie save sako esanti daugiau aukštaitė nei suvalkietė. Šios rašytojos kelias kūrybos link buvo nelengvas, ilgas. 1965 m. būsimoji poetė baigė Viliūnų aštuonmetę mokyklą, įstojo į Vilniaus lengvosios pramonės technikumą.  Specialybė – siuvimo technologija. Supratusi, jog “įsėdo ne į savo roges”, grįžo mokytis į vidurinę mokyklą.  1966 metais įstojo į Kauno PTM – 36. Baigusi tapo tinkuotoja – dažytoja. Gyvenime jai teko dirbti įvairius darbus, kurie nesusiję su literatūra: gelžbetoninių konstrucijų dispečerė, dantų protezavimo pagalbinė darbininkė, įmonės “Eglė” sandėlininkė, vaikų darželio auklėtojos padėjėja, Kazlų Rūdos vidurinės mokyklos literatų būrelio vadovė, laikraščio “Kazlų Rūdos kronika” redaktoriaus padėjėja. Tik 2002 metais Elena pradėjo mokytis Kauno VDU, kuriame turėjo galimybę studijuoti širdžiai artimą lietuvių literatūrą, o 2009 metais Vilniaus universitete sėkmingai baigė lietuvių filologo magistro studijas. Šiandien Elena Dekaminavičienė  – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Tėviškės pažinimo draugijos, literatų klubo “Girių versmė”, kultūros ir meno draugijos “Židinys” narė. Šiandien Elena Dekaminavičienė pripažinta Lietuvos kultūros šviesuolė, projekto „Drąsinkime ateitį“ garbės galerijos nominantė, dalyvaujanti Tėvynės Pažinimo draugijos projekte „Lietuvos deimančiukai“. Poetė – Auksinės plunksnos laureatė (2003), ne kartą apdovanota pagyrimo ir padėkos raštais. Jos kūryba publikuota Kaišiadorių rajono literatų klubo narių poezijos almanache „Gija“, knygoje „Lietuvos deimančiukai“ bei prof. O. Voverienės knygoje „Prie tautotyros versmių“. KŪRYBA. Poetė yra išleidusi knygų vaikams: “Miegok, mažyti” (1995), “Gaidžio ašaros”(1997), “Ką slepia tyla”(2000). Tiesa, 2008 metais pakartotinai išleista knygelė mažiesiems skaitytojams “Gaidžio ašaros”. Tai antrasis papildytas ir pataisytas knygelės „Gaidžio ašaros“ leidimas. Čia mažieji skaitytojai ras eiliuotų nuotaikingų pasakaičių ir eilėraščių. 1998 metais už eilėraščius iš ciklo “Gaidžio ašaros” poetei paskirta Vytauto Tamulaičio vaikų ir jaunimo literatūros skatinamoji premija.Elena Dekaminavičienė nemažai poezijos kūrinių yra skyrusi suaugusiems. Tai “Ir liksi atminty” (1998), “Aš su tavim, žmogau” (2002), “Ne vien tik pėdos” (2005), “Kai tu šalia” (2010). Šios rašytojos poezijos kūriniai yra ne kartą spausdinti įvairiuose periodiniuose leidiniuose: “Lietuvos aidas”, Gimtinė”, “Tėviškės žiburiai” (Kanada) ir kt.

CITATA. Kūryba – tai judesys iš praeities ateitin. Iš žodžio į žodį, iš žmogaus į žmogų, iš kartos į kartą. Tas judesys yra amžina dabartis. Tik dabartis turi prasmę, tik jinai yra tikros kūrybos tikrovė. Štai tu darai judesį, tu perduodi kažką iš praeities ateitin. Kūrėjas – tai perduodantysis. Tik tiek. BIOGRAFIJA. Daunys Vaidotas (1958 m. sausio 2 d. Rokiškyje – 1995 m. liepos 29 d. Vilniuje, palaidotas Rumšiškių kapinėse) – rašytojas, eseistas, poetas, literatūros kritikas. Nuo 1965 iki 1972 mokėsi Kauno II vidurinėje mokykloje (Maironio gimnazija), vėliau – Rumšiškių vidurinėje mokykloje (Kaišiadorių rajonas). 1981 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1981–1987 m. – žurnalo „Pergalė“ redakcijos skyriaus redaktorius, 1987–1988 m. – žurnalo „Žvaigždutė“ vyriausiasis redaktorius, 1988–1995 m. – žurnalo „Krantai“ vienas kūrėjų ir vyriausiasis redaktorius. 1985–1989 m. redagavo jaunųjų kultūros almanachą „Veidai“. Regnum fondo įkūrėjas. Nuo 1991 m. leido almanachą „Regnum“. 1994–1995 m. – atgaivinto žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius. Tragiškai žuvo oro balionų varžybose. KŪRYBA. Pirmieji V. Daunio eilėraščiai periodikoje pasirodė 1967 m., kai jam tebuvo devyneri. 1983 m. žurnale „Nemunas“ publikuotas V. Daunio eilėraščių ciklas „Metų laikai“, vėliau tapęs pagrindu jo to paties pavadinimo pirmajai poezijos knygai. Poezijoje (rinkinys „Metų laikai“) vyrauja etiniai ieškojimai, dabarties ir praeities sąsaja, ryškus filosofiškumas, vėlesnei poezijai būdingi religiniai motyvai. Paskelbė kultūrinių, visuomeninių esė, straipsnių apie literatūrą, kultūrą, recenzijų. Yra parašęs novelių, dramą. Išvertė A. Mickevičiaus, O. Mandelštamo, Pranciškaus Asyžiečio kūrinių. Būdamas šešiolikos metų parašė istorinę dramą „Krėva“. Pirmą kartą ji išspausdinta jau po autoriaus mirties. 1985 m. išleista poezijos knyga „Metų laikai”. 1993 m. pasirodė V. Balčyčio fotografijų ir V. Daunio esė albumas „Vilnius. Vaizdas ir žodis“. 1995 m. atskira knyga išleista eseistikos rinktinė „Šeštoji diena”. 1999 m. išėjo poezijos rinktinė “Kelio ženklai”, Pastoviųjų vertybių versmė” (2003), “Langas” (2004). Jo kūryboje gausu posmų, rašytų vaikystės miestelyje Rumšiškėse. ŠALTINIAI. https://lt.wikipedia.org/wiki/Vaidotas_Daunys http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Daunys_Vaidotas

poetas Stasys Daunys sakė: „Mano tėviškė – Kauno marių dugnas“ Stasys Daunys (1922 m. spalio 14 d. Auksučiuose, Gruzdžių valsčius – 2011 m. sausio 16 d. Rumšiškėse) – Lietuvos etnografas, muziejininkas, poetas. Biografija. Stasys Daunys gimė 1922 m. spalio 14 d. Auksučių kaime, Papilės valsčiuje, Šiaulių apskrityje (dabar Šakynos apyl., Šiaulių raj.). Baigęs pradinę keturių skyrių mokyklą privačiai pasiruošęs 1946 m. įstojo į Šiaulių mokytojų seminariją, o ją vokiečiams uždarius, mokėsi Šiaulių Suaugusiųjų gimnazijoje, kartu dirbdamas Šiaulių apygardos Meno ir mokslo centre reikalų vedėju. Nuo 1940 m. bendradarbiavo, o 1944–1945 m. ir 1947–1949 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1945 m. pakviestas dirbti į Liaudies švietimo komisariatą muziejų skyriaus inspektoriumi muziejų reikalams. Trūkstant darbuotojų, antraeilėse pareigose dirbo Vilniaus A. Puškino muziejaus direktoriumi. Dalyvavo Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologinėse ekspedicijose. 1949 m. buvo suimtas ir iki 1956 m. kalintas Sverdlovsko lageriuose. 1956 m. reabilituotas. Nuo 1956 m. dirbo Panevėžio kraštotyros muziejuje, o 1957–1966 m. Rokiškio kraštotyros muziejaus direktoriumi. Dirbdamas Rokiškyje įkūrė pirmąją skanseno tipo muziejaus skyrių po atviru dangumi, išrūpino muziejui respublikinio muziejaus statusą. 1966–1977 m. dirbo Lietuvos liaudies buities muziejaus Buities skyriaus vedėju. 1973 m. neakivaizdiniu būdu įgijo istoriko, istorijos ir visuomeninių mokslų dėstytojo spacialybę Vilniaus universitete. Ruošėsi rašyti disertaciją Istorijos instituto patvirtinta tema „Pirtis sodyboje, buity ir papročiuose“. Deja, dėl politinės padėties jam disertacijos parašyti buvo nelemta. 1977–1982 m. dirbo Paminklų konservavimo ir restauravimo instituto etnografu – vyr. architektu. . 1982 m. išėjęs į pensiją visuomenininiais pagrindais toliau tęsė pirčių tyrinėjimo programą. Aplankė kelis šimtus įvairiuose rajonuose esančių pirčių, apklausinėjo žmones, sukaupė apie 2000 fotonegatyvų, brėžinių, aprašymų. Paskelbė straipsnių lietuvių liaudies kultūros, daugiausia pirčių istorijos, muziejininkystės klausimais, rinko kraštotyrinę medžiagą, dalyvavo mokslinėse konferencijose. Buvo nevyriausybinės organizacijos „Nedėja“ leidžiamo literatūros ir kultūros almanacho “Nedėja” vyr. redaktorius. Mirė 2011 m. sausio 16 d. Rumšiškėse, palaidotas Rumšiškių kapinėse) … KŪRYBA. 2003 m. Liaudies buities muziejaus iniciatyva buvo išleista jo pirmoji knyga skirta pirties papročiams –„Pirtis kaimo kultūroje“. 1986 m. S.Daunys išleido pirmąją eilėraščių knygą „Šiaurės lyguma“, o vėliau dar aštuonis savo poezijos rinkinius: Šiaurės lyguma: lyrinės kronikos, 1986 m. Po troškimų medžiu, 1993 m. Kur beržai žali, 1995 m. Rugsėjo elegijos, 1997 m. Po šiaurės dangum, 1999 m. Spingsulė po dvyliktos, 2000 m. Pro metų šakas, 2003 m. Lygumos kelias, 2004 m. Jaunystė už grotų, 2009 m. ŠALTINIAI. https://lt.wikipedia.org/wiki/Stasys_Daunys

CITATA. Vasaros lietus Žaibais suskeldėjo dangus it krištolo vaza, Ir išsipylė visas vasaros lietus. Iškart. Ant kaimo gryčių, sodų ir laukų žalių, Ant mano žodžių tų, kurių nespėjau tau ištart. Paskui dar griaudėjo ilgai kažkur Padebesiuos, viršum šilų ir virš kalvelių, Tekėjo, sruvo potvyniais upelių, Neleido man su tavimi nors kiek pabūt… Ak, tas gimtinės nuostabus dangus – Uždegęs saulę, staiga pila lietų… Trumpai pabuvęs rimtas ir skaidrus, Prapliumpa ašaromis Tarsi trokšdamas, kad jį mylėtų. BIOGRAFIJA. Dabregaitė –Šimelienė Ramutė (g.1950-12-02 Rokiškyje), Kaišiadorių rajono laikraščio „Kaišiadorių aidai“ korespondentė. 1957-1965 metais mokėsi Mūro Strėvininkų (Kaišiadorių r.) 8-metėje m-kloje, 1965-1968 mokėsi Žiežmarių (Kaišiadorių r.) vid. m-kloje, 1970-1971 – Kauno 22-ojoje m-kloje, 1985 metais baigė Vilniaus valst. u-to Istorijos fak. (žurnalistikos spec.). Nuo 1978m. Kaišiadorių r. laikraščio „ Kaišiadorių aidai“ korespondentė. Rašo įvairiomis temomis, daugiausiai- žemės ūkio ir sveikatos. Rengia mėnesinį puslapį „Žemdirbio seklyčia“. KŪRYBA. Išleido meilės lyrikos knygą “Saulėgrįžos metas“ (2008), „Vaivorykštės keliais“ (2010),  Pabūsiu dar (2012). ŠALTINIAI. http://www.kaisiadoriuaidai.lt/content/view/1164/43/ http://www.kaisiadoriuaidai.lt/content/view/459/7/

CITATA. „Su šiuo pasauliu pirmą kartą pasilabinau šalto vasario dieną, jau tada azartiškai balansuodamas ant ribos, trumpam suliejančios žiemą ir pavasarį. Augau sparčiai, ir tėvai, mane stebėdami, kartkartėmis pagalvodavo, kad tapsiu laikrodininku. Jie šiek tiek buvo teisūs. Mano tekstuose pačiais įvairiausiais pavidalais ir šešėliais įsikūnija praeičių, dabarčių ir ateičių laikas. Tiksliau – mėginu jį įkūnyti, suveržti miniatiūriniais eilėraščio formos smagračiais, krumpliaračiais… Tačiau, kaip ir priklauso, laikas visada sėkmingai net nenukentėjęs ištrūksta. Tai man labiausiai patinka“, – N. Cibulskas. BIOGRAFIJA. Gimė 1987 m. vasario 28 d. Kaišiadoryse. 2006 m. baigė Kaišiadorių I-ąją vid. mokyklą (dab. Algirdo Brazausko gimnazija), 2010 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete įgijo lietuvių filologijos (literatūros mokslų šaka) bakalauro laipsnį. 2009–2013 m. rengė ir publikavo literatūros kritikos straipsnius mėnraštyje „Metai“, savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, interneto portaluose Kulturpolis.lt, MiestoIQ.lt, Bernardinai.lt. Dirbo redaktoriumi-korektoriumi leidykloje, 2011–2014 m. – Viliaus universiteto bibliotekoje, Mokslo ir kultūros paveldo centre, Spaudinių saugojimo skyriuje. Taip pat – Nacionaliniame atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC). Nuo 2013 m. iki dabar dirba žiniasklaidos stebėsenos įmonėje, nuo 2015 m. ¬žurnale „Valstybė“ rašo straipsnius ir rengia knygų apžvalgas. Jaunųjų filologų konkursų, festivalių Poezijos pavasaris, Poetinis Druskininkų ruduo, Literatūrinės Vilniaus slinktys dalyvis. 2016 m. – vienas iš almanacho „Poezijos pavasaris“ sudarytojų. Eilėraščiai publikuoti Lietuvos literatūriniuose almanachuose ir kultūrinėje spaudoje. 2016 m. už antrąjį poezijos rinkinį „Archeologija“ pelnė Jaunojo jotvingio premiją. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 2016 m. KŪRYBA.Išleistos knygos: Nutrinami: eilėraščiai. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. Archeologija: eilėraščiai. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. Sudarė: Poezijos pavasaris: almanachas. – Vilnius : Rašytojų sąjungos fondas, 2016 – 2016. – sudarė Giedrė Kazlauskaitė, Gvidas Latakas, Nerijus Cibulskas ir Vytautas Stankus. – 229 p. + 1 garso diskas (CD). ŠALTINIAI. http://durys.diena.lt/nerijus-cibulskas-3/8122 http://www.kaisiadoriuaidai.lt/content/view/814/45/ http://apzvalga.eu/nerijus-cibulskas-pirmoji-mano-knyga-nebuvo-specialiai-planuota.html

CITATA. Tu, Lietuva, Motin mano, aš tave branginu: Savo žodžiais irgi darbais, kaip išgalint ginu: Tavo kalba daili, graži lai tarp mūsų  nežūna! Lai aklybė tavo tautos prapultin griūna! (Iš A.Burbos poemos “Senkaus Jurgis” 1889 m.) Aleksandras Burba (1854 m. spalio 30 d. Pailiuose, Joniškio valsčius – 1898 m. kovo 27 d. Plimute, Pensilvanijos valstija) – Lietuvos rašytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, knygnešys. BIOGRAFIJA. 1864-1865 m. mokėsi Žagarės valdinėje mokykloje, toliau lavinosi namuose, išmoko lietuviškai skaityti. Nuo 1870 m. mokėsi Kruopių valdinėje mokykloje (Akmenės r.). 1873 m. pradėjo mokytis privačiai Šiauliuose. 1877 m. Vilniaus gimnazijoje išlaikė 4 kl. egzaminą ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1882 m. spalio 13 d. įšventintas kunigu. Dar seminarijoje mokydamasis rašė liet. daineles, eilėraščius (vėliau išspausdintus lietuviškuose laikraščiuose), per atostogas žmonėms skaitydavo lietuviškas knygas, pasakodavo Lietuvos istoriją, kunigaudamas rinko tautosaką. Kunigavo Trakų apskrities parapijose. 1882 m. paskirtas Žaslių vikaru, kuriuo buvo gerą pusmetį. Žasliuose įvedė lietuviškus pamokslus ir lietuvišką giedojimą. KŪRYBA . Kartu su Jonu Šliūpu dirbo lietuviškumo kėlimo ir stiprinimo vardan. 1894 m. balandžio mėn. – 1895 m. balandžio mėn. Plimute redagavo savaitraštį „Valtis“, prisidėjo prie „Vienybės Lietuvninkų“, „Garso Amerikos lietuvių“ ir kitų laikraščių veiklos. Grožinės literatūros ir publicistikos kūrinius pasirašinėjo A. B., B. K., Lakūno, Pauliaus, Varguolio ir kt. slapyvardžiais. „Aušroje“ yra jo išspausdintų eilėraščių ir korespondencijų, taip pat parašė autobiografinę poemą „Senkaus Jurgis“ (1889 m,, slapyvardžiu Lakūnas) ir jos tęsinį „Ponas Bartkus“ (1890 m.), knygą „Trumpa peržvalga lietuvystės darbų Amerikoje 1892 metuose“ (1893 m.), didaktinių apsakymų. Išvertė latvių ir lenkų prozos, lenkų rašytojo S. Dobžanskio komediją „Aukso veršis“ (1893 m.). Su J. Paukščiu parengė rinkinio „Lietuviškos dainos“ 2 leidimą (1893 m.).^[2]   ŠALTINIAI. http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Burba_Aleksandras https://lt.wikipedia.org/wiki/Aleksandras_Burba http://www.istorikas.lt/asmenybes/b/burba-aleksandras/#ixzz5H4rp66NX

CITATA. Juozas Aputis apie originaliąją Buitkaus kūrybą yra rašęs: „taupus pasakojimas, švari kalba, ne viename knygos epizode pasijunti tarsi išėjęs į gaivią kalbos erčią“. Buitkus Jurgis (1937 m. balandžio 18 d. Ūpainių kaime, Kelmės rajone – 2007 m. balandžio 14 d. Egipte) – prozininkas, žurnalistas. BIOGRAFIJA. 1956 m. baigė Pakražančio vidurinę mokyklą, o 1961-aisiais Vilniaus universitete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Dar studijuodamas mokytojavo Žaslių vidurinėje mokykloje, vėliau – Panevėžio septintoje vidurinėje, o nuo 1970 metų pradėjo dirbti žurnalistinį darbą: buvo „Panevėžio tiesos“ literatūrinio skyriaus vedėjas, dirbo „Nemune“, redagavo Kauno A.Šiaučiūnaitės trikotažo gamyklinio susivienijimo savaitraštį „Kolektyvinis darbas“, Kauno darbininkų sąjungos savaitraštį „Akcentai“. Nuo 1990 metų – šio ir savaitraščio „Atšvaitai“ ne tik redaktorius, bet ir leidėjas. KŪRYBA . Pirmieji Jurgio Buitkaus apsakymai buvo išspausdinti 1970 metais „Literatūroje ir mene“. Po metų jo kūryba pasirodė „Nemune“, o 1972-aisiais išėjo apsakymų knyga „Pavasarį gimęs“. Apsakymuose vaizduojama rami, lėta kaimo ir miestelio kasdienybė, joje ryškėjantys žmonių sąmonės lūžiai ir nušvitimai, sukurti įtaigūs paauglių ir suaugusiųjų portretai. 2008 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido apsakymų ir apysakų rinkinį „Nematomas“. 2009 metais leidykla „Versus aureus“ išleido Jurgio Buitkaus ir prozininkės Inezos Juzefos Janonės esė, pašnekesių, recenzijų rinkinį „Buvo nebūtinai“. 2011 m. Kaunietė rašytoja Ineza Janonė įsteigė literatūrinę premiją, skirtą jos vyrui atminti. 2012 m. leidykla „Versus aureus“ išleido Inezos Juzefos Janonės-Buitkuvienės naują, grynai biografinio pobūdžio knygą „Tandemas: Bendraukim sielom, mylimasai“, kurioje kūrybiškai papasakota abiejų rašytojų kelionė į literatūrą, jų abipusė meilė ir gyvenimo kasdienybė. Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/kauniete-rasytoja-ineza-janone-isteige-literaturine-premija-skirta-jos-vyrui-atminti-285-143164?copied LITERATŪRA Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. – Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. – P. 74. ŠALTINIAI http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Buitkus_Jurgis

CITATA. Poezija jam buvo tas saldus jausmas, kuris nugalėdavo kasdienybės rutiną, į eilėraštį jis įsiklausydavo kaip į muzikos akordą (J. Laurinavičius). Knygnešiai Širdys – pilnos lietuviškų žodžių, Nesudegusių amžių ugny. Jie iš tolimo sodžiaus į sodžių Ėjo žodžiais šitais nešini. Baltose lankose – juodos avys … Prie naktigonės laužo blausos Kaimo bernas maldaknygę gavęs, Dievo vardą pernakt slabizuos. Kai raides tarsi stacijas keliais Jis apeis, kai visas prisišauks, Prie Valančiaus klūpos lyg smūtkelis Ir ilgėsis pasaulio gražaus. BIOGRAFIJA. Bukauskas Vacys žurnalistas, vertėjas, poetas gimė 1937 m. lapkričio 27 d. Mijaugonių k., Žaslių valsč. . Mokėsi Kietaviškių septynmetėje mokykloje, Žiežmarių vidurinėje mokykloje, 1958-1960 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių k. ir literatūrą. Mokytojavo Kazokiškių aštuonmetėje mokykloje. 1963-1971 m. dirbo Kaišiadorių rajono laikraščio „Į komunizmą“ literatūriniu darbuotoju, skyriaus vedėju, vėliau kurį laiką – Prienų ir Šalčininkų rajonų laikraščių redakcijose, Kauno hidroelektrinėje. Paskutiniuosius 20 m. gyveno su šeima Kaišiadoryse. Mirė1998 m. rugsėjo 17 d. Kaišiadoryse, palaidotas Mijaugonių kapinėse. KŪRYBA. Pirmuosius eilėraščius išspausdino 1956 m. buvusio Žiežmarių rajono laikraštyje, vėliau „Moksleivio“ žurnale, „Tarybiniame studente“. Dar studentu būdamas išvertė iš rusų k. Č. Aitmatovo apysaką „Džamilia“ (1961), mokytojaudamas Kazokiškėse – S. Antonovo apysaką „Alionka“, brazilų pasakų ir legendų knygą „Iš kur atsirado naktis“. Vertė S. Jesenino, S. Kaputikian, J. Druninos, K. Kulijevo ir kt. poetų kūrinius. Rašė epigramas, jas daugiausia publikavo “Ūkininko patarėjas”, “Šluota”, “Kaišiadorių aidai”.  Paruošė savo kūrybos epigramų rinkinį „Padėka sau pačiam“, kurį „Kaišiadorių aidų“ redakcija išleido jau po autoriaus mirties (1999). Po autoriaus mirties 2001 m. Kaišiadorių rajono literatų klubas „Gija“ išleido V. Bukausko eilėraščių rinkinį „Paukščių palydos“. V. Bukausko  kūryba išspausdinta almanachuose  “Gija” (2000m.) ir (2002m.). ŠALTINIAI. http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Bukauskas_Vacys http://www.kronika.lt/senojikronika/index.php?option=com_content&view=article&id=3352:vacys-bukauskas-urnalistas-vertjas-poetas&catid=63&Itemid=81 http://kcelektrenai.lt/724-2/

CITATA. Atrodo, čia balti beržai gražiausi, Dosniausi šypsenom suaugę ir vaikai. Ir kai rasa vakarę žarą prausia. Atrodo, čia prasideda visi takai. (Gimtoji gatvė) BIOGRAFIJA. Nijolė Blaževičiūtė-  poetė gimė 1947 05 16 Kaišiadoryse, mirė 2011 11 30. Slapyvardis Palaimaitė Nijolė.  Parašiusi pirmuosius eilėraščius, buvo pastebėta Kaišiadorių vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Emilijos Liegutės-Balionienės. Toji paskatino rašyti ne tik savo dienoraščiui, bet ir spausdinti. Iš pradžių rajoniniame laikraštyje, vėliau – moksleiviškoje spaudoje. Baigusi Kaišiadorių vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Baigusi jį, dirbo universiteto mokslinių darbų redakcijoje, Mokslo ir enciklopedijų, Algarvės leidyklose, žurnalistinį darbą – „Dialoge“, „Gimtajame krašte“, „Apžvalgoje“. Rašyti eilėraščius nenustojo iki pat savo mirties, 2011 metų. KŪRYBA. Nijolės eilėraščiai puikavosi „Švyturyje“, „Pergalėje“, „Nemune“, juos spausdino „Poezijos pavasariai“. Studijų metais jos kūryba susidėmėjo Valstybinio jaunimo teatro režisierius Leonas Ciunis ir pakvietės dalyvauti jo režisuotuose poezijos spektakliuose, pagal jos tekstus buvo kuriamos dainos, o kompozitorius Anatolijus Lapinskas sukūrė „Volungėlė“, kuri skambėjo Lietuvos ir Pasaulio lietuvių dainų šventėse, buvo apdovanota Stasio Šimkaus premija. 1979 metais išleista eilėraščių knygelė vaikams „Smilgų choras. Po Nijolės mirties, jos sesers Gražinos Pašakarnienės (ji – knygos sudarytoja ir iliustracijų autorė) bei studijų kurso draugo poeto Vlado Vaitkevičius pastangomis išleista Nijolės Blaževičiūtės poezijos knyga „Vienatvės valandą“ (2015) . 2016 m. išleista Nijolės Blaževičiūtės knyga vaikams „Mįslių karuselė“ (knygos sudarytoja Gražina Pašakarnienė). ŠALTINIAI http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-30-stanislovas-abromavicius-pavelavusi-knyga/122541 http://www.kaisiadoriuaidai.lt/content/view/1053/43/ http://www.kaisiadoriuaidai.lt/content/view/1293/7/

CITATA. Atsisveikinimas su Rumšiškėmis Pasilikite sveikos, o Rumšiškės niūrios. Sakau jums sudie, kelyje atsidūręs. Pavojingai slidžios neišvengsiu kelionės – Naujos šalys vėl lauks, nauji žmonės. Ir širdis nerami širdį smaigsto šiandieną: Kelio gabalą teks man įveikti ne vieną, Kol nueisiu atstumą, lemties atmatuotą, Kol pateksiu į amžiną protėvių puotą. BIOGRAFIJA. Baranauskas Antanas (1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose – 1902 m.lapkričio 26 d. Seinuose) – vyskupas, poetas. Nuo XIX a. vidurio Rumšiškėse veikė dvimetė valsčiaus raštininkų mokykla, kurioje 1851-1853 m. mokėsi būsimasis poetas ir kunigas A. Baranauskas. Besimokydamas šioje mokykloje jis pradeda eiliuoti. Rumšiškėse A. Baranauskas buvo pripažintas poetu, čia jis parašė apie 20 eilėraščių (visi lenkų k.). Rumšiškėse sukūrė pluoštą eilėraščių lenkų k., kuriuose gausu anų metų Rumšiškių realijų: “Atsisveikinimas su Rumšiškėmis”, “Nemuno potvynis Rumšiškėse” ir kt. 1967 06 17 Rumšiškėse, ant Kauno marių kranto atidengtas A.Baranauskui paminklas (skulp. A.Žuklys). Rumšiškių vidurinė mokykla pavadinta A.Baranausko vardu. Šis vardas suteiktas 1935 01 17 minint A.Baranausko 100-ąsias gimimo metines ir pastačius dviaukštę 6 skyrių pradinę mokyklą. Taip ji vadinosi iki 1940 m. Vardas grąžintas 1993 06 16 Kaišiadorių rajono tarybos sprendimu, ruošiantis vidurinės mokyklos 40-mečiui. KŪRYBA. Dar Varniuose susidomėjo kalbotyra, tapo pirmuoju lietuvių dialektologu, lietuvių kalbos gramatikos terminų kūrėju. Eiles iš pradžių rašė lenkiškai, po to lietuviškai. Nedidelius kūrinėlius lietuviškai rašė ir gana anksti. Pasak brolio Anupro, apie 1851 m. A. Baranauskas parašė „Vainą vilko ir piemenų“ bei „Mažų dienų atsiminimus“. 1853 m. spalio 27 d. dirbdamas Vainute parašė trumpą pasakėčią „Góra i dolina“. 1853–1854 m. parašė dar kelis mūsų nepasiekusius eilėraščius lietuviškai. Iš šio laikotarpio yra jo eilėraštis „Saulatekis“. 1855 m. kovo 30-31 d. tėvams Anykščiuose surašė kelių savo 1854–1855 m. lenkiškų eilėraščių rinkinėlį. 1857 m. surašė didesnį (per 70 eilėraščių) savo 1851–1857 m. lenkiškos poezijos rinkinį. 1857 m. parašė „Dainu dainelę“, kurią 1883 m. pirmoji išspausdino „Auszra“. Reikšmingiausi A. Baranausko kūriniai yra keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858–1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.), kurioje apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas to laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą. Pirmą kartą išleista 1860 m. Lauryno Ivinskio kalendoriuje (pirmasis atskiras leidimas – 1905 m.), poema laikoma lietuvių literatūros klasika. ŠALTINIAI. https://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Baranauskas http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Baranauskas_Antanas http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=BARANAUSKAS%20ANTANAS

Gimė 1929 m. balandžio 1 d. Gaudikaičių kaime (Telšių raj.). Mokėsi Telšių Žemaitės vidurinėje mokykloje. Studijavo anglų kalbą ir lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Neakivaizdiniu būdu baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Eugenija Bidvaitė- Sitnikienė gyvena Žiežmariuose. Šiuo metu pensijoje. Domisi poezija, pynimu, drožimu ir mezgimu. KŪRYBA. Išleido poezijos knygeles: „Ties tėviškės ąžuolais“ (1994), „Pabiro žemėje žiedai“ (1998), „Būties ašara“ (2000), „Laiko žingsniai“ (2002), „Gyvenimo šaltinis“ (2004), „Kasdienės vizijos“ (2006),“Praeities akimirkos“ (2011), „Baltoji obelis (2016). Autorės eilėraščiai prisodrinti Ilgesiu, Meile, amžinu Ieškojimu ir Atradimais… Žmogaus išgyvenimai, pateikti gamtos fone, padeda suvokti, jog „Laikas ir Gyvenimas –lyg broliai“…

CITATA. NEIŠEIK Neišeik iš namų, kai lauke taip tamsu, Kai danguj, kai aukštam tiek pilkų debesų. Ilgas kelias – klaidus Apgaulingai vilios, Nesigręžk nesigręžk Niekada atgalios. O tenai, o aukštai – juodas juodas dangus. – Neišeik, neišeik!– Klykia paukštis baugus- – Pasišildyk rankas prie ugnelės šventos. Pasėdėk. Pailsėk – Ir sulauksi dienos.“ Tu su manim, Kai aš miškų garsus ir uogas Veriu ant smilgos tartum metų giją, Tu su manim, Nes mūsų širdys nuogos Vienatvėje suakmenėja. BIOGRAFIJA. Gimė 1936.10.08 Mosėdyje Skuodo r., žemaitė. Baigė Mosėdžio vidurinę mokyklą, 1955 – 1960 mokėsi Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikume. 1962-1964 m. dirbo dailės mokytoja Alksnėnuose. Nuo 1964 m. gyvena Kaišiadoryse. 1964-1971 m. – Kaišiadorių vid. mokyklos dailės mokytoja, 1971-1986 – Kaišiadorių rajkooperatyvo dailininkė dekoratorė, nuo 1986 – Kaišiadorių kultūros ir meno centro dailės būrelio vadovė. Akmenų ilgesys verčia rašyti ir piešti. Tą ir daro Alma Bernatonienė. KŪRYBA. 2007 m. išleido poezijos rinktinę „Tylos žodžiai“, eilėraščiai spausdinti literatų klubo „Gija“ rinkiniuose. Alma Bernatonienė aktyviai dalyvavo literatų klubo „Gija“ veikloje. ŠALTINIAI. https://www.rasyk.lt/knygos/tylos-zodziai/3928.html

CITATA. Tėvynė – kloniai ir kalneliai, Ir Neries vingis tarp šilų, Ramiai čiurlenantys upeliai Ir plazdantys drugeliai virš gėlių. Tėvynė – bitės, dūzgiančios žieduose, Švelnus vėjelis jūroje rugių. Tėvynė – ašaros ir aimanos skausmuose, Bet ji graži. Aš ją myliu. BIOGRAFIJA. Kūrėja apie save. Gimiau 1949 m. vasario 2 d. Dainavos kaime. Esu Jautis ir Vandenis. Gyvenau su mama ir broliu – tėvo neturėjau. Daugiau kaip pusę savo gyvenimo buvau vieniša. Todėl gyvenimas neglostė. Bet padedant mamai pasistačiau namą pasisodinau daug medžių. Ištekėjau. Užauginau keturis sūnus bei dukrą. Ir dar. Dabar, mano mielas skaitytojau, skaitai mano eiles. Manau, kad per šešiasdešimt metų – padariau daug. KŪRYBA. Lionės Ališauskaitės – Bulaukienės knyga „Gyvenimo poezija“ (2009 m.) Savo knygą „Gyvenimo poezija“ skyrė ją ir brolį užauginusiai mamai. Lionės Ališauskaitės – Bulaukienės eilėraščiai sau ir artimiesiems – apie gyvenimo džiaugsmus bei skausmus. ŠALTINIAI. http://www.dirst.lt/2017/04/09/97/

Prof. Ona Voverienė „Lietuvos aide“ (2005 12 12) rašė: „Marytės Akmantavičiūtės eilėraščiai paperka paprastumu, skambumu, meile gimtinei, vaikystės ir brangių žmonių prisiminimais. BIOGRAFIJA. 1947 m. sausio 20 d. Pažardžių k. Kaišiadorių r. gimė literatė Marytė Akmantavičiūtė-Kavaliauskienė. Marytė Akmantavičiūtė mokėsi Kaišiadorių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Algirdo Brazausko gimnazija). Mėgo poeziją. Buvo mokyklos literatų būrelio narė. Marytė buvo viena aktyviausių rajono moksleivių, bendraujančių su redakcija. 1965 m. pradėjo dirbti redakcijoje korektore. 1968 m. įsidarbino Jonavos azotinių trąšų gamyklos laboratorijoje, vėliau Klijų fabrike. Po to į Kauną. Troleibuso vairuotoja. Netrukus perėjo į Kauno miesto autoinspekciją. Čia išdirbo dvidešimt dvejus metus – iki išėjimo į pensiją. Apdovanota dviem medaliais. Kai susikūrė Kaišiadorių rajono literatų klubas „Gija“, Marytė Akmantavičiūtė-Kavaliauskienė iškart pasinėrė į jo veiklą. Važinėjo iš Kauno į literatų susirinkimus, į renginius ir buvo ne tik jų dalyvė, bet ir viena iš organizatorių. Turbūt nepraleido nė vienos gijiečių išvykos. O jų per dešimtmetį buvo daug: Kazlų Rūdoje, Jonavoje, Elektrėnuose, Aukštadvaryje, kardinolo V. Sladkevičiaus name-muziejuje Kaune… KŪRYBA. 2001 m. pasirodė pirmoji Marytės eilėraščių knygelė „Besparnis angelas“. Ką apie ją galime pasakyti? Marytės posmai lyriški, vaiskūs, šviesūs. Kaimas, jo gluosniai ir peteliškės, mėnulio delčia virš kūdros galulaukėje, melsvomis akimis mirkčiojančios žibuoklės, senas šulinys, mamos obelys ir taip toliau – tai jos įkvėpimas, jos kūrybos versmė. Posmai paprasti, neįmantrūs – kaip ir pati kaimo gyvensena. Tai buvo tik nedrąsi pradžia. Netrukus viena po kitos pasirodė naujos Marytės knygelės: „Auksinis amžius“, „Tau“, „Žydinti aguona“, „Tiesiu rankas“, „Šviesos lašas“. Ji liko ištikima klasikinei eilėdarai. Posmai skambūs, nugludinti, dainingi. Jais susidomėjo muzikai, ansamblių vadovai: Juozas Krinickas (Žiežmariai), Regina Dervinienė (Kaunas), kiti. Su J. Krinicku Marytė išleido du dainų rinkinius: „Stebuklų naktis“ ir „Vandens lelija“. Vaikams išleido eilėraščių knygas Basakojis gandras (2002) ir Kas miške gyvena? (2008). Marytės Akmantavičiūtės – Kavaliauskienės tekstais sukurta dainų, kurios kartais nuskamba per radiją, televizijos pageidavimų koncertuose, per populiarią televizijos laidą „Duokim garo“. ŠALTINIAI. http://www.kaisiadoriuaidai.lt/content/view/1192/7/

CITATA. Aš manau, jog laisvame savam krašte aš būčiau padaręs dvejetą ar trejetą kartų daugiau, negu esu padaręs šiomis sąlygomis; ypač, kad mano kūryba ir mano visas įkvėpimas eidavo iš praeities krašto ir jo žmonių. GIMTINĖ Kokalny buvoję liepos, augę ąžuolai, Šalimais tekėjus Praviena raudona Ir akiraty numėlę tolimi šilai Buvo mano džiaugsmas ir kasdienė duona. BIOGRAFIJA. Gimė 1907 m. liepos 7 d. Kampiškėse, netoli Rumšiškių, tuometinėje Kauno apskrityje. Augo kalvio šeimoje. Mokėsi Rumšiškių pradžios mokykloje, vėliau Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1927 m. įstojo į Kauno universitetą studijuoti lituanistikos, tuo pat metu dirbo raštininku Žemės banke. Studijavo iki 1932 m.1936 m. poetui skiriama Švietimo ministerijos stipendija ir jis išvyksta į Prancūziją, Grenobilio universitetą studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros. Nuo to laiko į Lietuvą jis nebegrįžo. Prancūzijoje uoliai kibo į mokslus, 1940 m. gavo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos stipendiją tęsti studijas, 1944 m. apgynė disertaciją „Lingvistinis etiudas apie Evangelijos tekstų vertimus į senąją provansalų kalbą“. Kurį laiką dirbo Nicos archyve, Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje. Iki 1940 m. pasirašinėjo kaip Kossu-Aleksandravičius, Aleksandriškis, Kuosa-Aleksandriškis, nuo 1952 m. oficiali pavardė Aistis. 1946 m. persikėlė gyventi į JAV. Iš pradžių dirbo Marianapolio kolegijoje, dėstė lietuvių, prancūzų ir ispanų kalbas. 1952 m. persikėlė į Niujorką ir dirbo Laisvosios Europos komitete, rengė okupuotos Lietuvos laikraščių ir knygų analitines apžvalgas. Nuo 1958 m. dirbo JAV Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1973 m. birželio 13 d. mirė Vašingtone. 2000 m. birželio 29 d. perlaidotas Rumšiškių kapinėse. 1994 m. minint 90-ąsias poeto gimimo metines Rumšiškėse pastatytas paminklinis biustas. 1997 m. atidarytas poeto vardo muziejus Rumšiškėse. 2004 m. švenčiant 100-ąsias poeto gimimo metines sugrąžino Jono Aisčio literatūros premija (buvo įsteigta sovietmečiu). Ji skiriama už Jono Aisčio kūrybos tyrinėjimą ir sklaidą, už aistiškos lyrizmo dvasios puoselėjimą poetinėje kūryboje. KŪRYBA. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1927 m., pirmasis poezijos rinkinys „Eilėraščiai“ išėjo 1932 m. Po to Lietuvoje išleistos: „Imago mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935 „Užgesę chimeros akys“ (1937, už šią knygą paskirta Valstybės premija) ir rinktinė „Poezija“ (1940), taip pat literatūros kritikos ir publicistikos knyga „Dievai ir smūtkeliai“ (1935). Šešios poezijos knygas išleistos išeivijoje, taip pat atsiminimų knygą „Apie laiką ir žmones“, eseistikos rinkinį „Milfordo gatvės elegijos“. Sovietiniais metais jo knygos Lietuvoje nebuvo leidžiamos, jos pasirodė tik Atgimimo laikais („Katarsis“, 1988, „Daina graudyn ir įstabyn“, 1991 ir kt.). Bendradarbiavo „Gaisuose“, „Naujojoje Romuvoje“, „Pjūvyje“, Amerikos lietuvių spaudoje. LEIDINIAI APIE J. AISTĮ. 1991 m. išleista J. Laurinavičiaus knygelė „Jonas Aistis ir Rumšiškės“, 1999 m. – prof. V. Kubiliaus monografija „Jonas Aistis“, 2004 m. – S. Abromavičiaus ir G. Meilutienės knyga „Mėlynieji vaikystės šilai: Jono Aisčio 100-osioms gimimo metinėms“. ŠALTINIAI. https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Aistis http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Aistis_Jonas

Stanislovas Abromavičius – poetas, prozininkas, publicistas. CITATA. Visada žmogus turi save realizuoti. Nenorėjau eiti į politiką, nors turėjau net primigtinų kvietimų pačiu aukščiausiu lygiu, nes kūryba, knygų rašymas ir leidimas tapo mano pašaukimu. Su Rumšiškėmis ypatingas ryšys, nes čia gimiau ir užaugau. Mane įpareigoja tarnauti savo kraštui ir faktas, kad 2005 m. buvau nominuotas Jono Aisčio literatūrine premijai. Čia gyvena mano giminės, draugai. Kasmet atvažiuoju su savo kolegomis poetais į „Poezijos pavasario“ renginius, surinkau medžiagą apie iš mano miestelio kilusius knygų autorius Eleonorą Pabiržytę ir Praną Mikalauską–Skietelę, išleidau tris knygas apie mūsų krašto partizanus. Neseniai buvau susitikęs su Rumšiškių vidurinės mokyklos pradinukais ir kalbėjomės apie skaitymo džiaugsmus, raginau imti knygas į rankas ir retkarčiais išjungti kompiuterius. Kai pasakojau apie savo vaikystę ir gyvenimą Rumšiškėse, pajutau, kad tai jiems jau labai gili senovė… BIOGRAFIJA. Gimė 1944 10 01 Rumšiškėse, Kaišiadorių rajone. Mokėsi Rumšiškių vidurinėje mokykloje. 1963 m. baigė Kauno politechnikumą, studijavo (1963–1965 m.) Kauno politechnikos institute. 1981 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. 1968–1970 m. dirbo Kaišiadorių rajono žemės ūkio valdyboje, 1990–2003 m. Valstybės kontrolėje, 2003–2005 m. Kauno apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje, nuo 2005 m. dirba tik kūrybinį darbą. Iki 1996 m. gyveno Kaišiadoryse. Buvo vienas iš Kaišiadorių Sąjūdžio aktyvistų, su bendražygiais leido laikraštį „Sąjūdis“. Šiuo metu gyvena Kaune. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 2004 m. 2005 m. Stanislovui Abromavičiui už Jono Aisčio kūrybos tyrinėjimą ir sklaidą, už aistiškos dvasios puoselėjimą kūryboje paskirta literatūrinė Jono Aisčio premija. KŪRYBA. Rinko žinias apie rezistentus, užrašinėjo liudininkų atsiminimus, studijavo archyvinę medžiagą, rengė knygas bei publikacijas spaudai apie pokario partizanus, tremtinius. Gausybė straipsnių istorine, kraštotyrine, literatūrine, muzikine tematika, recenzijos, poezija, vertimai, jo užrašyti pokalbiai bei atsiminimai publikuoti rajoninėje bei respublikinėje periodinėje spaudoje: „Tėviškės naujienos“, „Naujos tėviškės žinios“, „XXI amžius“, „Atspindžiai“, „Nemunas“, „Tremtinys“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Ūkininko patarėjas“, „Elektrėnų žinios“, „Draugo“ priede „Mokslas, menas, literatūra“ ir kitur. Vaikams skirta kūryba bei vertimai spausdinami žurnale „Tipu tapu“. ŠALTINIAI. https://lt.wikipedia.org/wiki/Stanislovas_Abromavi%C4%8Dius http://www.rasytojai.lt/lt/veikla/48-rasytojai/esami-nariai/a/2-abromavicius-stanislovas