Autobiografija

Kazys Račkauskas

kultūros istorikas, žurnalistas, leidėjas,

humanitarinių mokslų daktaras

A u t o b i o g r a f i j a

       Gimiau 1935 10 21 Bekštonių k., Paparčių sen., Kaišiadorių r. valstiečių Jono ir Antaninos Račkauskų šeimoje, buvau septintas vaikas. 1946 m. baigiau Našlėnų pradinę mokyklą ir 4 metus nesimokiau – padėjau darbuotis tėvams, kurie tikėjosi, kad užaugęs perimsiu ūkį. Bekštonių kaimo žmonės ir mūsų šeima, kurios sodyba buvo pamiškėje, ne vienerius metus rėmė DK apygardos partizanus, kurie su savo legendiniu vadu J. Misiūnu-Žaliu Velniu čia dažnai apsistodavo pavalgyti, perrišti žaizdų, gauti reikalingų žinių, pailsėti.

       Po kelerių metų atkaklaus priešinimosi bekštoniečiai 1950-ųjų pavasarį buvo prievarta suvaryti į kolūkį, iš jų okupantai atėmė žemę, arklius, ūkio padargus. Tada tėvai, supratę, kad man neliko perspektyvos ūkininkauti, vėl leido mokytis. Nors pavėluotai, 1950–1953 m. labai gerais pažymiais baigiau Paparčių septynmetę, stojau į Kauno pedagoginę mokyklą, bet dėl artėjančios kitąmet karinės prievolės mane priėmė tik į neakivaizdinį skyrių, todėl pradėjau dirbti Paparčių bibliotekos vedėju. 1954–1955 m. tarnavau sovietų kariuomenėje. Sugrįžęs nuo 1956 m. dirbau Vievio r. Čižiūnų bibliotekos vedėju, po to – Jiezno r. Aukštadvario vidurinės mokyklos mokytoju, Kauno VD karo muziejaus moksliniu darbuotoju. Baigęs Klaipėdos pedagoginės mokyklos neakivaizdinį skyrių, Vilniaus universitete įgijau istoriko specialybę, žinias gilinau aspirantūroje prie MA Istorijos instituto, apgyniau daktaro disertaciją, kurios pagrindu išleidau monografiją „Kraštotyros sąjūdis Lietuvoje“ (1987).

       1971–1990 m. buvau renkamas Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoju, pirmininku (šios draugijos nariu tapau nuo jos įsteigimo 1961-aisiais ir keletą metų buvau renkamas šios draugijos Kauno skyriaus pirmininku). Ši tiriamojo pobūdžio veikla mane seniai domino, ją siejau su mokslinio darbo ateitimi, todėl netausodamas sveikatos du dešimtmečius be atostogų nuolatos lankiau Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus, telkdamas paveldo žinių rinkimo entuziastus. Nors ir nuolatos susidurdamas su saugumo ir kompartijos funkcionierių priešprieša, kaltinimais nacionalistinėmis apraiškomis, įtikinau okupacinę politinę valdžią nevykdyti LKP CK nutarimo panaikinti Draugijos rajonų ir miestų kalbos sekcijas ir respublikinę Kalbos komisiją, todėl ji galėjo dar porą dešimtmečių leisti periodinę „Mūsų kalbą“, išleisti „Kalbos praktikos patarimus“ ir kitas kalbos kultūros ugdymui skirtas knygas. Atkakliai siekdamas sustiprinti tuometį kraštotyros sąjūdį, išrūpinau visiems draugijos miestų ir rajonų skyriams po atsakingo sekretoriaus etatą, diegiau šio sąjūdžio mokslinius principus: įgyvendinau sukauptų rankraštinių

darbų apskaitą, leidau pagal rajonus jų sisteminius katalogus, įsteigiau respublikinį rankraštyną, kartu su mokslininkais periodiškai organizavau specializuotus seminarus kraštotyrininkams, visuomeninių muziejų vadovams ir paminklų globėjams, skatinau ekspedicijas, konkursus ir parodas, leidau metodinę ir informacinę literatūrą. Išplėtęs Draugijos būstinės patalpas Trakų g. 2, įrengiau parodų ir konferencijų salę, kurioje kas mėnesį organizavome visuomenei konferencijas, seminarus, minėjimus ir paveldo žinių rinkėjų rankraštinių darbų parodas. Apie visa tai intensyviai pasakodavau per radiją, televiziją ir spaudoje. Argumentuotai įvardijęs to meto visuomeninį krašto tyrimo darbą liaudies moksliniu sąjūdžiu, siekiau apginti jį nuo beatodairiško idealogizavimo, sutelkiau gausią paveldo brangintojų organizaciją, kuri okupacijos sąlygomis turėjo tylios rezistencijos požymių. 1975 m. man buvo suteiktas nusipelniusio kultūros švietimo darbuotojo garbės vardas.

       Remdamas prasidėjusį tautinį atgimimą, rūpinausi atgaivinti dar 1919 m. T. Daugirdo pradėtą steigti Tėvynės pažinimo draugiją (TPD). Tuo tikslu 1989 m. gegužę įsteigiau ir pradėjau leisti vieną pirmųjų naujos mūsų epochos tautos paveldui pažinti skirtą „Gimtinės“ laikraštį. Tų pačių metų lapkritį su bendraminčiais sušaukiau atkuriamąjį būsimos TPD suvažiavimą, 1990 m. įsteigiau tautotyros savanorių knygų leidyklą „Gimtinė“. Per pastarąjį ketvirtį amžiaus pavyko sutelkti šimtus uolių tautotyros žinių rinkimo savanorių, kurių atradimus skelbiau „Gimtinės“ laikraštyje, sudariau ir išleidau nemažai jų knygų. 2010 m. parengiau ilgalaikį naują leidybos projektą ir pradėjau leisti brandesnių tautotyros darbų periodinį mokslinės krypties leidinį „Tautotyros metraštis“. Sudariau ir rūpinausi įgyvendinti apie 20 tikslinių tautotyros žinių rinkimo ir edukacinių projektų: „Lietuvos etnografiniai kraštai“ (1994–2018), „Nepriklausomybės kovų savanoriai“ (1997–1998), „Lietuvos pedagogų kultūros paveldas“ (1998–2019) ir kt.

       Ugdydamas visuomeninį tautotyros sąjūdį parašiau ir išleidau per 40 autorinių knygų ir brošiūrų. Be to, sudariau, redagavau ir išleidau keletą tautotyrininkų kolektyvinių monografijų, savo bei kitų paveldo puoselėjimo savanorių per 100 knygų ir brošiūrų. Periodinėje spaudoje paskelbiau daugiau kaip 2000 straipsnių paveldo puoselėjimo ir tautotyros sąjūdžio ugdymo klausimais. Nuo 1963 m. esu Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, taip pat esu Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, Tėvynės pažinimo draugijos garbės pirmininkas, man suteiktas valstybės meno kūrėjo statusas, išrinktas Lietuvos žurnalistų draugijos garbės nariu, nuo 1993 m. vadovauju Tėviškės pažinimo paramos fondui, nuo 1990 m. – „Gimtinės“ leidyklai.

         Dar besimokydamas pradėjau rašyti eilėraščius, apsakymus, pjeses ir miniatiūras. Lankiau jaunųjų literatų užsiėmimus prie „Kauno tiesos“ redakcijos. „Gimtinės“ laikraštyje įsteigiau „Skaitytojų kūrybos“ puslapį, paskelbiau per šimtą literatų poezijos ir knygų apžvalgų. Grojau gitara, dainavau chore, šokau tautinius ir pramoginius šokius. Vilniuje baigiau mėgėjų lėlių teatro režisierių kursus, įsteigiau mokyklinį lėlių teatrą, su moksleiviais kūriau lėlių teatrą, lėles, scenarijus ir spektaklius. Sudariau ir išleidau „Gimtinės“ laikraščio poezijos almanachą „Tėviškės vyturiai“ (2005), esu valstybės pripažintas meno kūrėjas.

Vilnius,

2015 09 30                                                                   Dr. Kazys Račkauskas

              

                                                                                       Atgal