Sveikinimas jubiliatui

Puokštė Jonui Laurinavičiui

Nuoširdžiai sveikiname jubiliatą, aktyvų bibliotekos lankytoją ir talkininką, linkėdami kūrybos ir gyvenimo džiaugsmo!

Mano paties nuomone, aš gimęs po laiminga žvaigžde, man buvo ir yra ganėtinai įdomu gyventi, aš į darbą lėkte lekiu kaip į šventę, kunkuliuote kunkuliuoju. Ir man vis atrodo, kad pernelyg mažai padaręs. Tad ir dabar dirbu pasiraitojęs...
Jonas Laurinavičius.

Nežinau kito tokio regioninės spaudos d a r b i n i n k o, kuris taip plačiai būtų aprėpęs, gilintųsi į daugelį kultūros sričių, pasišventusiai aukotųsi savo kraštui, atiduodamas jam pačius brandžiausius savo gyvenimo dešimtmečius.

Toks Kaišiadoryse jau 45-eri metai (su pertraukomis) gyvena ir dirba Jonas Laurinavičius: rašytojas ir žurnalistas, „Kaišiadorių aidų“ ilgametis redaktorius, aistringas kraštotyrininkas, literatų klubo „Gija“ vadovas, Lietuvos kultūros fondo knygnešio draugijos pirmininko pavaduotojas (1990–1993), kelių respublikinių leidinių kolegijų narys, daugybės įvairiausių leidinių sudarytojas ir parengėjas, išleidęs apie 70 autorinių knygų: epigramų, aforizmų, humoristinių miniatiūrų, eilėraščių, apybraižų, kraštotyrinio bei religinio pobūdžio įvairiausio formato leidinių leidinėlių. Visas knygas ir knygeles sudėjus vienan daiktan, susidarytų keletas enciklopedinio dydžio tomų. Nepamirškime, kad atgavus Nepriklausomybę, jis buvo išrinktas ir I kandecijos Kaišiadorių rajono Tarybos pirmininko pavaduotoju (1990–1995).

Vis dėlto Jono Laurinavičiaus universalumo atramos giliau sminga į žurnalistiką, kraštotyros barus, literatūrą, o ne į politiką. Gyvena ir dirba rajono centre, bet matomas ir girdimas visoje Lietuvoje – atpažįstamas savo gausiais kraštotyriniais darbais, aforizmais, epigramomis, pasklidusiais ne tik knygų pavidalu, bet ir respublikinių laikraščių, žurnalų puslapiuose, net ir slapyvardžiais prisidengus, tarp jų – Anupros Dirvelės... Skaitytojų atpažįstamas savo stilistika, santūriu neužgauliu humoru. Beje, unikaliai ir nesavanaudiškai galintis įsilieti į didesnę ar mažesnę bendriją, į kitų gyvenimus, persiimti dalį jų rūpesčių, ištiesti pagalbos ranką.

Per tokius – amžinai plušančius, daugiau žinančius ir kitus raginančius – pasimato ir to krašto ar regiono kultūros savitumas.

Šį bei tą nugirsdavau ir aš: kad darbštuolis, yra linkęs padėti kitam, kad neišpuikėlis ir neriečiąs nosies, nors iš atokaus šono žiūrint atrodo rūstoko veido – net baugu prieiti ir užkalbinti, nors jam beveik tinku į kraštiečius; kur ten man, niekaip neišaugančiam iš vaikystės pasaulio, vis tebeganančiam karves... Bet ganymas irgi turi savo pliusų: gali sau mąstyti į valias, tada galvą ir mintys visokiausios užplūsta...

Pilnatvė: Jono Laurinavičiaus gyvenimo ir kūrybos bruožai / Juozas Kundrotas. – Kaunas: Naujasis lankas, 2008 (Kaunas: Morkūnas ir Ko). – 231, [1] p.: iliustr.; 21 cm. – J. Laurinavičiaus bibliografija.

Atgal